Nebeužsukinėji žadintuvo 6 val. ryto tikėdamasi, kad nubusi. Nenubusi! Nustoji galvoti, kad kada nors pabaigsi visus darbus ir atsipalaiduosi. Pradedi skirti tam laiko. Ir čia paaiškėja, kad įtampa ne išorėje, o viduje.

Nustoji priimti pasyvią agresiją kaip santūrumą arba gyvenimišką išmintį. Daugiau nebepriimi nebuvimo už buvimą. Nes buvimas – tai sudėtinga. O žmonės dažniausiai – nebūnantys.

Pradedi pasitikėti savo intuicija. Atskirti vilkus avelės kailyje. Netgi labai brangiame kailyje. Netgi tuomet, kai aplinkiniai neatskiria. Net jeigu visi žodžiai teisingi, o su rekomendaciniais laiškais taip pat viskas tvarkoje. Matai šypseną ir supranti, apie ką ji. Nuo vienos šypsenos susitraukia kelių sausgyslės ir užgniaužia kvapą, o nuo kitos atsiveria širdis.

Nustoji priimti susižavėjimą kaip meilę, o gynybinį gundymą kaip tikrą susidomėjimą. Matai tai, kas slypi už gynybų, aiškiai, tiesiai, giliai. Nustoji aklai žavėtis. Matydama nuostabius dalykus, prisimeni apie siaubingus ir sujungi visa tai į žmogiškas, daugiabriaunes apraiškas. Ir daugiau nebevaidini gerosios fėjos arba piktosios raganos, o pripažįsti savyje paprasčiausią burtininkę, kuriančią pagal savo nuotaiką.

Nusileidus lėktuvui ramiai praleidi visus keleivius. Nes žinai, kad skubantieji vis tiek lauks tavęs autobuse. Supranti, kad tavo sumanyta revoliucija taip pat palauks, kol tu pamaitinsi artimuosius ir nusilakuosi nagus. Ir sulauks.

Pradedi trokšti abipusio jausmo. Iš artimųjų ir iš savęs. Bet pirmiausiai iš savęs. Jau kyla ranka ir veriasi burna, kad iš įpročio aprėktum ar suduotum, bet sekundei sustoji, kad rastum jėgų naujam pasirinkimui. Sakai: „Man sunku dabar pripažinti ir netgi pamatyti tavo tiesą“. Eini ne ten, kur nėra problemų, o ten, kur aiškiau ir giliau.

Leidi sau pykti ant žmonių, bet nustoji jiems keršyti žinodama, kad Visata susitvarkys geriau už tave.

Kalbi iš širdies, ir staiga tave pradeda girdėti. O jeigu širdis tyli, tu irgi tyli. Mažiau abejoji savo tiesa, išlieki matanti ir girdinti. Atsakai už savo nuomonę, ir tau jau nebeįdomu įrodinėti savo teisumą. Nustoji ieškoti išorinio orientyro ir absoliučios tiesos. Pradedi susieti vidinį pasaulį su išoriniu, pati nustatydama sąlyčio tašką.

Nustoji nuvertinti tuos, kurie tau nepatinka. Ieškai būdų iš to išaugti. O svarbiausia, nustoji nuvertinti ir gėdinti save.

Gali išbūti šalia kito žmogaus. Perklausti, paaiškinti dar kartą, pripažinti, kad esi neteisi. Nustoji kankintis ir kaltinti save, kad pargriuvai, o tiesiog atsikeli, nusipurtai ir eini toliau. Jau žinai, kad pasitikėdama savo prigimtimi, tu per laiką gali išgyventi bet kurį jausmą. Pradedi suprasti, kad sėkmė, kūryba, tėvystė – tai kelias, kupinas klaidų, kurios turi vienokią ar kitokią kainą. Tu įgyji patirties ir tęsi toliau. Klaidos nustoja mušti taip skaudžiai, nes jos nebelekia tiesiai į tavo veidą iš įtemptos iki maksimumo timpos, kurią sukūrė tavo pačios perfekcionizmas.

Visa tai kada nors ateina. Geriau anksčiau, negu vėliau. Geriau su tokia patirtimi, kuri net jei ir paliks randus, bet neužmuš. Nuvils, bet ne iki ribos. Pasiims jaunystę, bet padovanos sugebėjimą palaikyti formą. Ir mėgautis savo branda.

Aglaja Datešidzė

Vertė Dalia Lapinienė