Moterys skundžiasi, kad vyrai jų nesiklauso, nepastebi naujos šukuosenos ar rūbo. Ir kad supranta moteris kitaip, nei moterys nori būti suprastos. Ir kad kažkodėl negirdi aiškiai formuluojamų prašymų parnešti kažką iš parduotuvės. Kai vyrai to nedaro, moterys padaro išvadą, kad vyrams jos nerūpi. O nerūpi – vadinasi, nemyli. Ar teisios moterys?
Dauguma vyrų iš karto atsakys: ne, moterys neteisios! Net ir ne visuomet jas girdėdami, mes vis vien jaučiame žmonoms meilę. Net ir nepastebėdami naujos šukuosenos, mes jomis žavimės. Tiesiog, paaiškins vyrai, mūsų toks dėmesys. Tunelinis. Testosteronas – vyriškas lytinis hormonas – paveikia berniukų smegenis dar gimdoje. Ir smegenys “vyriškėja”, t.y. tampa potencialaus medžiotojo smegenimis. Mes nebemedžiojame, kad išgyventumėme jau tūkstančius metų, tačiau mūsų sandara nepasikeitė. Jei mes skaitome laikraštį, tai mūsų dėmesys sukoncentruotas į laikraštį. Jei žiūrime televizorių, mūsų dėmesys susiaurėjęs į televizorių. Tokią savybę mes paveldėjome iš protėvių medžiotojų, kuriems gyvybiškai svarbu buvo sekti grobį arba meškerės plūdę. O jau klausytis žmonos įspūdžių medžiotojams buvo antraeilis dalykas. Geras, bet antraeilis.
Nenorėdamas atimti iš vyrų tokio gero argumento, vis dėlto pastebėsiu vieną dalyką.
Pažiūrėkime į meilę ne tik kaip į jausmą, bet kaip į elgesį. Dažniausiai mylintis žmogus elgiasi štai kaip: jis mylimam žmogui skiria laiką, jis tam žmogui atleidžia jo trūkumus – yra jam kantrus – ir jis tą žmogų laiko geresniu už kitus. Nebūtinai yra būtent tokia meilės trijulė. Yra dar pagarba, rūpinimasis, atsakomybė. Yra bučiniai, glamonės, seksas. Yra dovanos. Tačiau jei kelių iš pirmų trijų komponentų – dėmesio, kantrumo ir žavėjimosi – mes nerandame, tai dažniausiai padarome išvadą: mes šiam žmogui nerūpime.
Prisiminkime vaikystę. Tikriausiai, jūs atsimenate, kaip skaudu būdavo, jei tavo kiemo draugas žaisdavo ne su tavimi, o su kitu vaiku ? Pamenate, kaip mus erzindavo tėvo ar mamos įprotis negirdėti mūsų klausimų ir išsiblaškiusia maniera murmėti “aha, taip…”? Vadinasi, dėmesys, skirtas mums, laikas, atimtas nuo kitų dalykų ir padovanotas mums, buvo mums savaime suprantamas meilės matas. Ne vienintelis, bet pakankamai juntamas. Ir kas nežino vaikų savybės – prisirišti prie tų žmonių, kurie jiems skiria draugišką dėmesį!
Tačiau meilė nesusideda vien iš dėmesio. Kitaip mes vadintumėme meile tai, kas vyksta tarp bet kurio profesionalo, dėmesingo žmogui, ir to žmogaus. Psichoterapeutai, tarkime, ne tik dėmesingi klientams, bet ir objektyviai vertina juos. Mylintieji idealizuoja. Imkime mylinčio vyro suvokimą “ji geresnė už kitas”. Meilė padaro iš žmogaus kažkokį meno kūrinį. Meilė išskiria žmogų iš kitų. O ką jei žmogus išskiria iš kitų ne mus, o kažką kitą? Mes dažniausiai tai pajaučiame, kaip nemalonų emocinį dūrį. Ar prisimenate, kaip būna nemalonu, jei mums atrodo, kad žmogus šypsosi mums, o jis, pasirodo, kažką už mūsų nugaros pamatė? Taigi, kai žmogus skiria dėmesį ne mums, padarome mes išvadą, jis vargiai ar mus gali idealizuoti. Vargu ar mes esame jam geresni už kitus, jei jis žavisi kažkuo kitu. Naivi, bet teisinga išvada, ar ne?
Todėl moteris, stebinti, kokiu žvilgsniu vyras žiūri į kompiuterį, automobilį, savo kolekciją ar žurnalą, negali apsigauti – tuo metu vyrui labiau rūpi kompiuteris, automobilis, kolekcija ar žurnalas. Ir būtent tuos dalykus, o ne ją vyras tuo metu išskiria iš aplinkos. O išskiriame mes iš aplinkos vaizdus tuomet, kai kažkas mums tampa tų vaizdų fonu. Tarkime, mes galime matyti pušį vakarinio dangaus fone, arba matyti vakarinį dangų pro pušies šakas, ir tuomet pušys mums yra fonas. Ir štai jei tokiu fonu vyrui tampa moteris, ji negali to nejausti.
Taigi, iš to, ką vyras vadina “meile”, moteriai belieka pasikliauti kitais kriterijais: tolerancija jai, jo žodžiais – “aš tave vis vien myliu”, bučiniais, dovanėlėmis, seksu, jo perkamais daiktais. Žinoma, nėra vyrų, kurie galėtų naudotis visais šiais būdais savo meilei išreikšti. Dažniausiai statistinis vyras disponuoja vienu – dviem iš šių meilės ženklų, kitus apleisdamas, neteikdamas jiems reikšmės, ar tiesiog nemokėdamas jais naudotis. Tačiau moterys dažniausiai pakenčia tokį minimumą, kol nesusidaro kritinė deficito masė.
Įsivaizduokime situaciją, kada vyras demonstruoja du svarbius deficitus: dėmesio moteriai deficitą ir žavėjimąsi kažkuo kitu. Tarkime, vyras, paprašytas nupirkti parduotuvėje krapų, jų nenuperka. O grįžęs namo įsigilina į kompiuterį, mechaniškai atsakydamas žmonai: “aha”. Didelis čia reikalas! Žinoma, kol jis lygiagrečiai naudodavosi kitais meilės instrumentais: atleisdavo moteriai jos trūkumus, kartais dovanodavo jei gėles – moteris grieždama dantimis jam atleisdavo. Tačiau štai jis pamiršta ją pabučiuoti, dėl blogos nuotaikos neranda moteriai šiltų žodžių, o dar jai priekaištauja. Ir vieną kitą kartą moteris pastebi, su kokiu susižavėjimu jis žiūri į praeivę… Tuomet susidaro kritinė masė, leidžianti moteriai pasijusti atstumtai, padaryti išvadą – “jis manęs nemyli”– ir elgtis atitinkamai šiai išvadai. Tai yra, kelti isteriją, priekaištauti arba tyliai išeiti.
Taigi, toks “nekaltas“ vyriškas kurtumas ir aklumas staiga sulaukia audringos moters reakcijos, kurios vyras suprasti nepajėgia. Jis nepastebi, kad jo elgesyje moteriai jau seniai ėmė vyrauti ne “aš tave matau, girdžiu ir žaviuosi”, o tegul tai būna “medžiotojas”. Tegul. Vyras galbūt netgi neturi jaustis kaltas dėl to, kokios jo smegenys. Tačiau jis turi suprasti: tuomet moteris taip pat neturi jaustis kalta, audringai išgyvendama neviltį ir sakydama:”tu manęs nemyli”. Juo labiau, kad “medžiotojo“ būsena vyrui gali pasireikšti ne tik noru sumedžioti stirną ar sekti kokį nors futbolo kamuolio judėjimą aikštelėje. Vyras gali pagauti save “medžiojant“ kitas moteris. Ir, nors tai vyksta automatiškai, jis neturi stebėtis, kad moteris pavyduliauja. Galų gale jis neturi pykti, jei moteris, paklusdama tokiam pat instinktui, ims flirtuoti su jo draugais ir pažįstamais. Jei jis – medžiotojas, tai ir ji – medžiotoja. Tokia jau nelengva žmonių paskirtis – sumedžioti kuo daugiau potencialių kandidatų… Kam? Ogi nestipriai žmogiškai rūšiai išsilaikyti.
Tai ką gi vis dėlto reiškia tas vyriškas kurtumas ir aklumas? Tik “tunelinį“ vyrų dėmesį?
Manau, kad vyras, kad ir turėdamas tunelinį dėmesį, reguliariai augančią barzdą, stiprius raumenis ir nenuilstančią varpą, vis dėlto neturi slėptis už savo vyriškumo. Galų gale yra toks žodis “gentleman”, kas reiškia “jautrus vyras”. Juk netgi svajonių vyras, pridedantis prie savo vyriškumo dar šiokį tokį moters supratimą, ne visuomet laimės moterį. Juk jai reikia dar ir artumo, ir daug visokių kitokių dalykų. Tačiau jei vyras nori padidinti savo ryšio su moterimis šansus, jis turėtų retsykiais gydytis nuo savo kurtumo ir aklumo. Jam nereikia nertis iš kailio, jei tik retsykiais paskirtų savo mylimajai laiko pasivaikščioti, pastebėtų jos šukuoseną, patikrintų, ar vietoje tokios mielos ir kažkada labai svarbios moters akys, o taip pat ausys, nosis ir apgamėliai. Pastebėti moters pietų skonį, priminti jai kokį nors anekdotą ar eilėraštuką – negi tai sunkiau, nei keisti mašinos ratą ar skaičiuoti įmonės pelną?
Jei vyrai ir yra iš prigimties siauros regos ir klausos, jų lytis juos pateisina, tačiau jei jie nuo to nesigydo – pateisinimo jiems nėra! Juk jei sergate – gydytis reikia, brangieji…
Olegas Lapinas