Mes gimstame nesuvokdami nei savo trūkumų, nei privalumų. Kūdikystėje mūsų protas pajėgus tik suvokti, bet nepajėgus vertinti. Mes tiesiog labai daug matome, girdime, užuodžiame, skanaujame, jaučiame savo oda ir visu kūnu.
Mes galime ilgai grožėtis kokia nors lempa ar saga, o gal be perstojimo stebėti debesis ir vabaliuką ant žemės. Mes turime pasidėję saldainį į burną ir ilgai jį čiulpiame. Mus žavi kitos lyties atstovai, ir vos išmokę kalbėti mes atvirai pasakome, kad norėtumėme juos vesti: tėvą, motiną, kaimyną ar kaimynę. Mūsų planeta atrodo mums puiki vieta gyventi. Per pirmuosius penkerius – aštuonerius gyvenimo metus mes išmokstame, kas yra gerai, o kas – blogai. Kriterijus nustato tėvai. Jie – mūsų kritikai, po truputį virstantys mūsų Vidiniu Kritiku. Gerai yra anksti keltis, valytis dantis ir mankštintis, dalytis su draugais, gražiai kalbėti ir klausytis vyresnių. Blogai yra drybsoti lovoje, nesiprausti ir apsivalgyti saldumynų, slėpti savo turtą nuo kitų, paslapčia domėtis seksu, keiktis ir daryti tai, ką nori. Nuo to laiko, kai atsiranda šie vertinimai, viskas pasikeičia.
Nemaža dalis mūsų gyvenimo praeina suvokiant, kaip blogai tu elgiesi tėvų akimis, ir mes ne kartą bandome tuos trūkumus ištaisyti arba bent apsimesti, kad jų nėra. Po truputį kiemo, mokytojų ir klasiokų pasaulis įvertina mus kitais požymiais: ar mes esame „geri“, ar „blogi“. Mūsų Vidinis Kritikas pasipildo naujais reikalavimais. Kad būtų sunkiau, kriterijai skiriasi: „geras“ savo draugų akimis – linksmas, rizikuojantis, drąsus, ištikimas ir neišduodantis saviškių – tu tampi „blogas“ mokytojų akimis – neklaužada, išdykėliu, chuliganu, melagiu. Meluoti negalima, tačiau ką daryti, jei vyresnieji prašo tavęs išduoti draugą? Mums reikia rasti kažkokį kompromisą tarp šių dviejų vertinimo sistemų. Atėję į lytinio brendimo amžių prie mūsų trūkumų ir privalumų sąrašo prisideda išvaizda. Mes suvokiame savo seksualinį reitingą: ar mes pakankamai aukšti, liekni, draugiški, pasitikintys, ar esame pelnę pagarbą savo lyties atstovų tarpe ir ar patrauklūs priešingai lyčiai.
Ir štai mes subrendę žmonės – pilni vertinimų, kompromisų su tais vertinimais ir savo netobulumą suvokiančios būtybės. Tuo pasirūpina Vidinis Kritikas. Dalį savo trūkumų mes priimame, bet slepiame nuo kitų. Štai mes turime tam tikrų seksualinių, mitybos ir dienos režimo įpročių, apie kuriuos geriau niekam nepasakoti. Bet ką su jais daryti? Mes ne kartą kovojame su jais, ir veltui. Dalį trūkumų mes esame kompensavę privalumais – nelabai iškalbus, bet sportiškas; nelabai sportiškas, bet apsiskaitęs; nelabai daug pasiekusi, bet daili; nelabai daili, bet valinga ir kryptinga. O dalį savo trūkumų mes daug metų bandome hiperkompensuoti: intensyviai treniruojame silpnus iš prigimties raumenis; nešiojame kabes ant netobulai lygių dantų; mikčiodami verčiame save kalbėti prieš auditoriją; augdami neturtingoje šeimoje bandome prasimušti į turtingiausių verslininkų tarpą. Visos šios pastangos: kovoti su savimi, kompensuoti save ir bandyti išlįsti iš purvo į viršūnes – atima daug jėgų. Per tą laiką prabėga mūsų gyvenimo metai. Ir mes nebemokame matyti nei lempos, nei sagos grožio. Mes seniai nebestebime debesų ir nenusileidžiame ant žemės palydėti vabaliuką jo kelyje. Ir jei mes vieną dieną tai suvokiame, mums kyla klausimas: ar turime mes tam teisę? Ar galime mes neištaisę savo trūkumų pradėti mėgti gyvenimą ir gėrėtis juo?
Pažiūrėkime į tai iš meilės pozicijos. Paimkime meilę. Ar jūs turite mylimą žmogų ar mylimą gyvūnėlį? Paklauskite savęs, kaip jūs jį pamilote. Jūs atrasite, kad susižavėjimą juo lydėjo tam tikri jo trūkumai: štai jis kažką netyčia sudaužė, štai pasirodė sutrikęs ar išsiblaškęs, štai jis nemoka elgtis su pinigais ar apskritai pasirodė kažkoks drovus ir juokingas. Ir jūs, galvodami apie jo meilę jam, staiga suvokiate, kad jei ne šie trūkumai, jūs, ko gero jo net nebūtumėt pamilę. Juk nemylite jūs tobulų graikiškų skulptūrų! Juk neatsiranda jums daugiau meilės jausmo dėl to, kad mylimas gyvūnėlis laimi medalį parodoje! Galima net pasakyti, kad mes mylime žmogų nepaisant jo trūkumų, o galbūt net kaip tik dėl jo trūkumų.
Pasižiūrėkime į tai iš pagarbos pozicijos. Pagarbą mums kelia privalumai. Jei kiemo berniukas moka stovėti ant rankų, pasakoti anekdotus ir greitai bėgti, mes jį gerbiame. Jei kiemo mergaitė yra dailiai apsirengusi, moka būti draugiška, ištikima ir linksmą, mes ją irgi gerbiame. Jei jūsų kaimynas žiemą išbėga iš namų pabėgioti ir apsipila šaltu vandeniu, jūs irgi gerbiate jį už jo valią. Mūsų privalumai be jokios abejonės, padeda mums išsikovoti statusą , profesinę sėkmę ir galbūt net apdovanojimus, garbės raštus ir sporto taures. Taigi, mus gerbia ne už trūkumus, o už privalumus.
O dabar grįžkime į pradžią. Ką mes darome su savo trūkumais? Mes su jais kovojame. Daug metų ir su labai permaininga sėkme. Visa tai mes darome tam, kad mus mylėtų ir gerbtų. Tačiau mes ką tik įrodėme, kad viso to daryti nereikėjo. Juk mus ir taip myli nepaisant mūsų trūkumų, o galbūt net už juos! O dėl mūsų privalumų mus ir taip gerbia! Tai kokia yra visos tos kovos prasmė?
Atsakymas gali būti toks. Mūsų įsivaizdavimu, mus nuolatos stebi kažkoks nematomas žvilgsnis. Jis yra labai kritiškas, ir jo kritika yra tokia nenumaldoma, kad jam vis negana. Vis jis negali mūsų mylėti su mūsų trūkumais ir vis neįstengia įvertinti mūsų privalumų. Vis jis baksnoja mums pirštu į mūsų nepakankamai teisingą gyvenimo būdą, į nelygią laikyseną, į nepakankamą lieknumą, į dantis ir iškalbą. Ir vis parodo mums reklaminį paveiksliuką, kuriame pavaizduotas „geras“ berniukas su „gera“ mergaite: štai koks tu privalai būti! Ir šis Vidinis Kritikas daro tai visiškai pamišęs, kad pats anaiptol nėra tobulas (juk jis mus pagimdė ir išauklėjo, iš kur tuomet tie mūsų trūkumai?) . O jo rodomas paveiksliukas išvis sukurtas grafinio dizaino programos pagalba.
Štai kuomet mes suprantame: mus ir taip galima mylėti ir gerbti. Tik reikia pakeisti stebinčias akis. Ir vietoje Vidinio Kritiką įsileisti Vidinį Išminčių, Vidinį Įsimylėjėlį, ir apskritai draugą. Kuris gerbia mus už mūsų privalumus. O už mūsų trūkumas myli. Galbūt, tai jis įrašė į Šventą raštą eilutę apie tai, kad Dievui mielesnė ne klusni, o pasiklydusi avelė.
Olegas Lapinas