Iš tiesų, šiuolaikinį požiūrį į asmenines problemas gerai nusako patarlė: „tėvai žalius obuolius valgė, vaikams dantys atšipo“. Taigi, patarlė aiškiai kildina vaikų problemas iš tėvų. Tiesa, Grigo patarlių žodyne yra ir kitoks, atvirkštinis variantas: „vaikai žalius obuolius valgė, tėvams dantys atšipo“. Kažkada, senoje lietuvių sąmonėje, toks požiūris atrodė teisingesnis. Patriarchalinėje sąmonėje tėvai niekad negalėjo būti kalti, o kalti galėjo būti tik vaikai. Tačiau laikai sparčiai keičiasi, populiarioji psichologija nuolat pasipildo idėjomis apie vaikystės traumas, o kas gi dar gali traumuoti vaikus, jei ne tėvai? Štai ir populiarios Liz Burbo knygos apie penkias emocines traumas pagaliau pasirodė lietuviškame vertime. O kur dar tradiciniai posakiai: „jie perdėtai globoja vaiką“, „jie jį sugadino“, „jie jį atstūmė“!

Taigi, Vakarų ideologijoje atsakomybė pasiskirsto taip:

• tėvai gali vaiką atstumti – jis auga nemeilėje, karštligiškai nori patikti, tačiau jam neišeina ir jis jaučiasi nepilnavertis;
• tėvai gali vaiką pririšti prie savęs – jis jaučiasi kaltas, priklausomas, nesavarankiškas, nerimastingas, priešingos lytie tuo pat metu ir nekenčia, ir siekia pavergti;
• tėvai gali vaiką tiesiogiai traumuoti – fiziškai ir seksualiai. Jis nešioja viduje arba didelę neapykantą, arba turi aiškų polinkį į seksualinį kitos lyties gundymą be emocinio prisirišimo; o kartais tampa naujo smurto auka;

Kaip matote, čia neina kalba apie tai, kad ir vaikai gali patys traumuoti tėvus. O greičiausiai tai abipusis procesas, kur priežastys ir pasekmės eina ratu.

Beje, kai kurios psichoterapinės technikos iš tiesų lyg palaiko vienpusį požiūrį: kalti tėvai. Tarkime, Geštalto psichoterapijoje pacientams neretai siūloma emocinė iškrova – katarsis: pacientas turi garsiai išrėkti visas nuoskaudas savo tėvams, panaudodamas vietoj jų tuščią kėdę ir mušdamas pagalvę. Idėja apie „Vidinį Kritiką“, kuris nuolat graužia mus iš vidaus, irgi palaiko tą pačią mintį: tai jie, tėvai, įdėjo į mūsų galvas visas tas kritiškas mintis.

Kiek tame yra tiesos? Kokia tėvų atsakomybė už mūsų asmenines problemas? Ir jei ta atsakomybė yra, ar tikslinga aiškintis ją su pačiais tėvais, o ne su tuščiomis kėdėmis bei pagalvėmis? Galbūt, suaugę vaikai, kurie prisimena vaikystėje patirtą smurtą, veidmainystę, tėvų ignoravimą, išnaudojimą, turėtų iškelti tėvams realų teismą?

Kai kurie žmonės atsako į šį klausimą taip: toks „tėvų nuteisimas“ iš tiesų reikalingas. Tačiau natūraliomis sąlygomis jis įvyksta paauglystėje. Šiame amžiuje tėvai labai ryškiai pasirodo visame savo ribotume. Jie dažnai erzina, net jei vaikai ir neturi tiesioginių priekaištų dėl santykių. Paauglys ir jaunas žmogus suvokia juos kaip netobulus, paskendusius materializme, nesuprantančius šiuolaikinio meno, nemokančius jaustis laisvais, seniai pamiršusius ir meilę, ir seksą, besirūpinančius tik pinigais ir sveikata. Tipiškas jauno žmogaus priekaištas tėvams: „o ką jūs apskritai apie mane žinote?“. Beje, toks požiūris neretai eina išvien su užsidarymu: į tėvų klausimą „kas pas tave naujo?“ paauglys gali atsakyti „normaliai“ ir užtrenkti duris.

Kartais, kai tokio paaugliško maišto žmogus neišgyvena, jis gali ateiti vėlyvajame amžiuje. Taip atsitinka vaikams, kurie psichoterapijoje vadinami „deleguotais“. Tai reiškia, kad užuot kūrę savo asmenybę jie tiesiog buvo „deleguoti“ tėvų tęsti jų, tėvų, nerealizuotus planus ir asmenybės dalis. Pasipriešinti jie negalėjo, nes pasijaustų kalti prieš tėvus. Todėl nepaisant to, kad jų norai ir siekiai gerokai skyrėsi nuo tėvų, jie paklusniai ėjo tėvų pramintu taku: studijavo teisę ir ekonomiką, o ne dailę, nes to norėjo mama; sportavo, nes to norėjo tėvas; atlikdavo „tėčio mylimosios“  ar „mamos princo“ vaidmenis, nes jų neatlikdavo reali mama ir realus tėvas; sugerdavo į vidų mamos neišverktas ašaras arba realizuodavo tėčio neišreikštą pyktį. Ir štai ateina metas, kai jie visa tai suvokia. Dabar jie patys bando maištauti ir psichoterapeutai šioje vietoje siūlo jiems savo tuščią kėdę ir pagalvę. Žinoma, vaikai neretai bando aiškintis ir su pačiais tėvais. Jei kyla konfliktų, tėvai verkia ir užsigauna. Tačiau šioje vietoje psichoterapeutai laikosi kitokios taktikos. Ypatingai jei pastebi, kad pacientas „įstringa“ tėvų kaltinimuose ar skunduose. Vargu ar apskritai įmanoma padėti žmogui, kuris nuolat skundžiasi ir jaučiasi auka.

Po to, kai priekaištai išsakyti (geriau specialisto kabinete, o ne tikrovėje), ateina sekantis, labai svarbus etapas. Taip, vaiko dantys iš tiesų atšimpa, tačiau ne todėl, kad žalius obuolius valgė tėvai. O todėl, kad jis nesąmoningai mėgdžioja tėvus, bandydamas pats valgyti žalius obuolius. Tėvų pavyzdys nebuvo tai, ko reikėjo harmoningai asmenybei kurtis, tai tiesa. Tačiau vis dėlto atsakomybę geriau pasiskirstyti taip:

• Aš jaučiuosi atstumtas, nes pats save atstumiu (kaip darydavo mano mama);
• Aš jaučiuosi nesavarankiškas, nes vis dar „kabinuosi“ už tėvų (o jie patys bijo vienatvės);
• Aš smurtauju arba leidžiuosi išnaudojamas, nes pats nedrįstu pasakyti „ne“ (aš einu vieno iš tėvų keliu);
• Aš vis dar gyvenu tėvų inspiruoto „Vidinio  Kritiko“ kontrolėje, bet tai mano uždavinys –nuo jo išsilaisvinti;

Jei išsakęs savo priekaištus ir skausmą  tėvams pacientas jaučiasi pilnai „išsikrovęs“, neretai jis pats prieina tokių išvadų.

Iš čia kyla sekantis žingsnis – ne tėvų pasmerkimas, o tėvų priėmimas. Mes galime patikėti išmintingu vokiečių psichoterapeutu Bertu Helingeriu:  atidavę tėvams jų problemas, išsakykime jiems dėkingumą už tai, kad jie davė mums gyvybę. Tik pilnai priėmę širdyje abu savo tėvus, tvirtina Helingeris, mes iš tiesų priimame šią gyvybės dovaną. Ir tik tuomet galime pilnai perduoti ją savo vaikams.

Olegas Lapinas