Tau paaiškins, kokios yra sveikatos, turtėjimo, meilės, pripažinimo ir pasitikėjimo savimi technologijos. Apie tai tu galėsi perskaityti bet kuriame moteriškame žurnale, o knigyne tu rasi visą skyrių, kuriame puikuojasi dešimtys verstinių knygų apie sėkmės technologijas. Ir kai tu kalbiesi su drauge apie tai, ko jums gyvenime trūksta, jus žymiai labiau domina klausimas „kaip?“, nei klausimas „ar mes tuo tikime?“.

Tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma išmokti būti sveikam, užsidirbti, mylėti, sėkmingai gyventi ir jaustis pasitikinčiai. Tokios technologijos iš tiesų egzistuoja ir „gyvenimo būdo konsultantai“, „koučingas“, NLP bei pozityvaus mąstymo įgūdžiai iš tikrųjų veikia. Tačiau kaip ir viskas gyvenime, šios technologijos turi savo kainą. Kuri nesusiveda į konsultacijos, seminaro ar knygos kainą. Reikalas netgi ne tame, kad kartais gauti pokyčiai būna per daug trumpalaikiai, o po jų ateina „pagirios“. Ne, naudodamasis technologijomis, tu gali ir nesulaukti „pagirių“, tačiau sumoki papildomą kainą – tu padidini pasitikėjimą mokslu, arba knygos autoriumi arba treneriu, tačiau sumažini savo tikėjimą gyvenimu. Tai reiškia, kad tu imi manyti, jog gyvenime viskas paklūsta tavo meistriškai pastangai vaizduotėje, mintyse ar specialiame dėmesio fokusavime atrasti norimą rezultatą. Tačiau tikėti gyvenimu – reiškia mokėti susitaikyti su tuo, kas yra, nebandant gyvenimo keisti, t.y. pamirštant apie rezultatą. Toks tikėjimas kartais kainuoja brangiau, nei technologijos, bet ir duoda nepalyginamai daugiau. Jo paslaptis – susitaikymas, atsisakymas siekti rezultato ir vietoje to – didelis pasitikėjimas nematomais dalykais. Tu laimėsi labai daug, jei tavo širdyje gyvens gilus įsitikinimas, kad bus tai, kas turi būti ir, jei tau labiau patinka šiuolaikinė kalba, priimsi tai, kas yra. Tu netgi būsi sėkmingesnis už tą, kas įvaldė „sėkmės technologiją“. Taip, ir už Trampą, ir už Napoleoną Hill‘ą. Ir už vienuolį, pardavusį „Ferrari“.

Priimti kažką – reiškia atsisakyti technologijos, nes technologija išeina iš to, kad tu kažką keiti siekdamas rezultato.

Štai tu nueini pas psichologę ir pasakoji jai apie savo nuolatinius konfliktus su draugu (vyru, vaiku, anyta ir t.t.). Iš psichologės tu tikiesi technologijos – ji turi paaiškinti tau, ką tu turi padaryti, kad tavo konfliktai užgęstų. Tu nori, kad tai įvyktų kuo greičiau ir kainuotų tau mažiau nervų. Kitaip tu tiesiog neitumei pas specialistę, nes tau atrodo natūralu, kad ji labiau už tave išmano, kaip reikia elgtis konfliktų metu. Taigi, tu ateini vienkartinei konsultacijai. Ir lauki paaiškinimo, atsakančio į tavo klausimą: „kaip tai padaryti ?“

Psichologė yra profesionali psichoterapeutė ir elgiasi profesionaliai: ji neduoda tau patarimo, bet tiesiog supranta bei priima tavo jausmus. Kitaip gali atsitikti, kai ji duoda tau bevertį patarimą. Ir netgi jei psichologė iš tiesų ima, pasako tau dalyką, kuris tau atrodo įdomus ir netikėtas, jis greitai praranda savo vertę. Taip gražus akmenukas, rastas upelio dugne, išdžiūsta ir praranda savo grožį. Šis stebuklingas patarimas nueina į tavo atminties „atsargas“, tačiau tu kažkodėl niekaip juo nepasinaudoji. Maža to, tavo santykius su draugu išsprendžia kažkoks kitoks, nenumatytas, tačiau tavo pačios atrastas žodis, veiksmas, ar aplinkybė. Ar tu po to gailiesi, kad lankeisi pas psichologę? Dažniausiai, ne. Nesvarbu, ką ji sakė – juk ji priėmė tave su tavo jausmais ir palaikė tavo tikėjimą, kad problema išsisprendžia. Žinoma, jei tu nuėjai toliau už konsultaciją ir pradėjai psichoterapiją, priėmimo ir tikėjimo neužtenka – profesionalas iš tiesų geriau už draugę ir tave pačią gaudosi tavo pasąmonės mechanizmuose, ypač psichologinėje gynyboje, jis žino, kaip palaikyti terapinį procesą ir be jo tu nenustotumei apgaudinėti savęs, o apgaudinėti save mes visi mokame labai gerai. Tačiau jei iki psichoterapijos nenueita, tau užtenka profesionalo priėmimo, supratimo ir tikėjimo, o sprendimą tu atrandi pats.

O štai tu išgyveni skaudų praradimą, išėjo mylimas žmogus, mirė artimasis, tu pats praradai dalį savęs per operaciją. Ir tu nerandi sau vietos iš sielvarto, o kartais tu tiesiog nenori gyventi, tave kamuoja įvairūs negalavimai, kurių negali pagydyti vidaus ligų gydytojai. Tu ieškai netgi ne palengvėjimo, ne paguodos. Tave veda natūralus noras atstatyti dalį savęs, grįžti į gyvenimą, palengvinti savo kančią. Ir tave traukia atgal praeitis. Todėl tu prašai „ištrinti“ iš atminties praeitį, nes tau per skaudu ją prisiminti. Techniškai tai iš dalies įmanoma, tačiau profesionalus pagalbininkas neskuba iš tavęs atimti tavo skausmą. Jis tiki, kad tau reikia jį išgyventi. Toks požiūris atrodo žiaurus, tačiau nematoma jėga, kurios dalys yra gyvybė ir mirtis reikalauja ne kovos, ne technologinio sprendimo, ne bandymo užsimiršti. Ypač kalbant apie prarastus žmones. Kaip tik čia labiausiai ir reikalingas tikėjimas. Tai, iš kur mes visi atėjome ir kur visi išeisime, tai didelė paslaptis, ir netgi žadami technologiniai sprendimai („mes atgaivinsime visus mirusiuosius“, „mes susileisime kamieninių ląstelių ir nemirsime“, „ mes atkursime mirusio žmogaus sąmonės kompiuterinę kopiją“) vargu ar atneš mums sielos ramybę. Visai gali būti, kad šie bandymai anksčiau ar vėliau nusiseks. Tačiau kopija neprilygs originalui, nes kopijos vertė yra juokingai maža. Taigi, panašu, kad čia vėl reikalingas susitaikymas, pagarba gyvenimui ir mirčiai, o ne bandymai bet kokia kaina išpildyti savo norą gražinti tai, kas buvo.

Štai ir gaunasi, kad paviršutiniškai žmogui gali padėti įvairios technologijos. Ir ačiū joms už tai. Tačiau norint gilių pokyčių žmogui gali padėti tikėjimas. Todėl neskubėkime juoktis iš tūkstančių jaunų žmonių, kurie Vilniuje pakeliui į mokslo buveinę – Universitetą – Katedros aikštėje būtinai apsisuka „stebuklo“ rate. Tai, žinoma, labai mažas tikėjimas, labiau panašus į prietarą, tačiau ačiū ir mažam tikėjimui, kai didelio nėra. Ir kasdieniams konfliktams su artimaisiais, ir praradimo skausmui, ir kitoms negandoms taip pat ačiū. Jie kai ko mus išmoko. Pavyzdžiui, kad tik po darganos mes labiausiai džiaugiamės giedru dangumi.

Olegas Lapinas