Ir prisiminkime savo pačių santykius su motinomis atėjus paauglystei. Ką mes darydavome? Neklausydavome, priekaištaudavome, įsižeisdavome. Motina mums šaliką siūlo – mes jo neužrišame. Motina mums liepia ruošti pamokas – neruošiame. Ji mums pataria kur mokytis – nesimokome. Nemaža mūsų dalis, paklausti, kaip jaučiasi telefonu skambinant motinai, atsako: nekaip. Kaltės ir suirzimo mišinys.  Ir tik nedidelė dalis sako: apsidžiaugiu. Matyt, gerbti ir mylėti  savo motinas nėra taip paprasta. O kai kas pasakys: ir nebūtina, ir neįmanoma. Kodėl?

Pasižiūrėkime, kaip su savo gimdytojais elgiasi gyvūnai. Tarkime, kokie nors miško žinduoliai. Patinas išvis į švelnumus neina – užsiima maisto paieška ir patelės bei vaikų gynyba. Į urvą jo neįleidžia. Vos vaikai paauga – o tai įvyksta praėjus keliems mėnesiams nuo gimimo – ir patelės jau neprisileidžia prie savo spenelių jaunikių. Pabando toks grįžti į šiltą urvą pas mamą, o jo ten nepriima  Ir štai jaunikis supranta, jis jau savarankiškas ir turi pats atlikti tris didelius uždavinius: prasimaitinti, apsiginti ir susirasti partnerę giminei tęsti. Ar ilgisi jis mamos? Ar ilgisi mama jo? Ką jie išvis jaučia susitikę? Ar jaučia nuoskaudą, o gal dėkingumą? Arba išvis jokių emocijų nebejaučia?

O štai žmonės – auga lėtai, nuo mamų priklauso daug metų. Tėvelio, nesančio šeimoje, nors ir uždirbantį, geru tėvu nelaiko. Mama gimdo nedaug, kokį vieną-du vaikus, ir tie turi atlikti tam tikrą misiją mamos gyvenime: atstoti jai nesantį tėvą, išklausyti jos istorijas, padėti jai buityje ir pradžiuginti savo pasiekimais. Išvaryti paauglį vaiką, ypač vyresnį, iš namų pasakius: „tu jau savarankiškas“, teoriškai galima, tačiau tai nelaikoma labai geru poelgiu. Toks vaikas galės kada nors pasakyti: „per anksti netekau vaikystės“. Per anksti reiškia, kad dar tam nebuvau pasiruošęs. Iš čia kyla jo nuoskauda: „o kodėl taip sekėsi jaunėliui? “ O jaunėlis jaučia kaltę prieš vyresnį vaiką.

Kaip matote: viską, ką daro su savo jaunikliais gyvūnai, mes irgi galime daryti. Ir tėvelis gali urve nesirodyti, ir jaunikį galima greitai nuo mamos krūties atjunkyti. Tačiau visa tai jau vertinama neigiamai. Tarsi žmonėms yra nustatyta kitokia nerašyta taisyklė: gerai yra suteikti vaikui kuo daugiau vaikystės. Jei ne – esi bloga mama.

Mama, kuri anksti – iki metų – išeina į darbą ir samdo vaikui auklę, jaučiasi kalta. Daug metų ji išpirkinėja savo kaltę, nes „nesuteikė vaikui pakankamai meilės“. Ji gydosi nuo kaltės jausmo pas psichoterapeutą.

Motina, išeinanti iš kambario, kai vaikas verkia, šiuo laiku laikoma negera motina. Tai tik praeito šimtmečio pokario laikais buvo sakoma: „palikite jį verkti – nustos“. Jau visa karta išaugo su priešingu įsitikinimu – laikykite jį kuo arčiau. Jau antra karta vaikų auga miegodami tėvų lovoje ar su vienu iš tėvu, tai laikoma norma. Nors ir labai ši norma trukdo tėvų intymiam gyvenimui – tai yra gerai, nes taip geriau vaikui.

Mes gyvename kaltų motinų epochoje!

O dabar pažiūrėkime, kas iš tiesų vyksta vaiko sieloje, kai motina stengiasi vaikui duoti kuo daugiau. Ir kas vyksta, jei ji jaučiasi kalta prieš vaiką.

Kai vaikas gauna iš motinos „per mažai“ – jis gali ant jos pykti. Pabrėžkime: tai nebūtinai jį traumuoja, jis tik gali jausti nuoskaudą. Jis gali priekaištauti motinai. Tačiau jis nesijaučia jai skolingas. Jo sąžinė švari. Tai ji nepakankamai gera, o jis tai geras. Žinoma, sutikęs savo būsimą sutuoktinę jis gali siekti gauti iš jos daugiau meilės. Tarkime, iš savo motinos vyras jaučiasi gavęs 50 % meilės iš 100 % laukiamos. Tai iš sutuoktinės jis tikisi 80 % meilės – būtent meilės motiniškos: pamaitink mane po darbo, būk švelni, išklausyk, apkabink. Tačiau kas atsitinka, jei jis gauna iš motinos visus 100 %?

Tuomet jis jaučiasi mamai skolingas, o tokios sutuoktinės išvis nesitiki rasti. Juk jokia jauna žmona nėra „iškepta mamytė“, jai taip pat norisi, kad vyras kartais pabūtų jai „tėvelis“. Kada jai atlikti tokį didvyrišką uždavinį – atstoti vyrui motiną šimtu procentų? O svarbiausia – kai iš savo motinos gauni labai daug – skolos jausmas neišvengiamas. Toks sūnus ir tokia dukra nežino, ką jiems daryti su šita dovana. Ir štai jie ima nesąmoningai motiną menkinti. Tuomet ir jos maistas neskanus, ir pažiūros senamadiškos, ir stilius ne koks. Motina drauge su tėčiu dovanoja ir butą, ir automobilį, o visa tai atrodo taip neįdomu, taip beviltiškai pasenę ir jokio džiaugsmo vaikams neatneša. Na nebent sukelia rūgščią miną: „na kam, mama, kam reikėjo? “ Auga kaltas, skolingas vaikas.

Mes gyvename kaltų vaikų epochoje!

O kaip vaikui jaustis su kalta motina? Pastebėkime, kad kaltės jausmas yra labai įdomus. Jame neretai slepiasi pyktis tam, prieš ką mes jaučiamės kalti. Todėl jei motina myli savo vaiką iš kaltės jausmo, didelė tikimybė, kad ji tuo pačiu metu ir pyksta ant jo: juk kaltės jausmas daro ją suvaržytą, nenatūralią, jis slegia, lyg našta. Toks vaikas gauna iš mamos dvigubą signalą: myliu, rūpinuosi, bet paslapčia ir pykstu ant tavęs. Ir vaikui norsi laikytis toliau nuo „geraširdiškos“ mamos. Geriau jau mama atvirai supyktų! Jis ima blogai elgtis ir provokuoti bausmę – nuoširdžią mamos ir tėvo reakciją.

Tai ką daryti su ta kalte ir su tuo keistu mūsų laikų siekiu duoti vaikui kuo daugiau?

Pradėkime nuo to, kad būkime labai sąžiningi prieš save dėl savo jausmų. Atpažinkime ir kaltę, ir pyktį ir nemaišykime jų su meile. Meilė – tai gyvybingumo, energijos, džiaugsmo perviršis, kuriuo galima dalintis su savo vaikais. Išmokime džiaugtis gyvenimu, priimti jį su visais jo aspektais. Tik tuomet pastebėsime, kad mūsų vaikai irgi darosi laimingesni. Keista, ar ne? O mes manėme, kad tai egoizmas…

Olegas Lapinas