Pastebėkime, kad žmonės save ir kitus linkę skirstyti į vidutiniokus, laimėtojus ir pralaimėtojus. Kalba čia eina ne apie tai, kas užima pirmą, kas – antrą, o kas – trečią vietą varžybose ir konkursuose. Ne, mes kalbame tik apie vidinę, subjektyvią savijautą ir objektyvų sugebėjimą pasiekti tai, ką planavai. Labiausiai šis skirstymas išryškėja stebint žaidėjus.

Vidutiniokai kažkiek išlošia, kažkiek pralošia, o rezultate lieka prie tos sumos, su kuria pradėjo. Jie neblefuoja, dažniau pasuoja. Laimėtojai siekia daug, žaidžia iki galo ir dažniausiai laimi. Pralaimėtojai irgi eina iki galo, kurį laiką jiems sekasi, jie blefuoja, tačiau galų gale  visiškai prasilošia.

Kažkas panašaus būna ir gyvenime. Vidutiniokai  iškelia sau tikslus, tačiau pasiekia mažiau, nei tikisi. Štai moteris svajojo tapti firmos vadove, tačiau tenkinasi pavaduotojos postu. Arba labai norėjo turėti didelę šeimą, o gyvena su draugu ir vienu vaiku. Galima, tiesa, būti laimėtoju vienoje ir vidutinioku kitoje sferoje. Tampi firmos vadove, o su šeima nepasisekė. Arba išvis karjeros nepadarai, tačiau turi gerą šeimą.  Laimės jausmas čia dažniausiai ateina tuomet, kai susitaikai su tuo, ką turi. „Mokėk džiaugtis smulkmenomis” – sakoma tokiais atvejais. O ką? Stogas virš galvos yra, sveikata plius – minus, vaikai, ko dar reikia? Didesnė dalis žmonių ir yra vidutiniokai.

Tačiau laimėtojai ir pralaimėtojai su tuo aiškiai nesutinka. Jei mylėti – tai karalienę, jei išlošti – tai milijoną!

Laimėtojams reikia pasiekti būtent tai, ko jie norėjo. Nebūtinai jie tampa sėkmingais politikais, verslininkais, rašytojais ir sportininkais. Mažu masteliu laimėjimas – tai mokėjimas nesėkmės atveju imtis kitokios taktikos. Nusiteikei ką nors turguje pirkti, pritrūko pinigų, pasiderėjai, nusiderėjai, vis vien trūksta, pasiskolinai, skolą gražinai… Daiktas tavo, ir būtent tas, kurio norėjai!

Žinoma, laimėtojai nemėgsta apie savo svajones pasakoti į kairę ir į dešinę. Jiems kažko konkretaus norisi, tačiau tik viduje. Bet šalia to laimėtojai dažniausiai gerai žino, ką darytų pralaimėjimo atveju. Jei jau nusistatė moteris tapti vadove – tai žino, ką dirbtų, jei nepavyktų. Ir štai kartais netgi netikėta pergalė – ji tampa vadove!  Jei nori ji trijų vaikų, nepasydama šio noro ruošiasi gyventi taip, kaip Dievas duos. Jie tarsi nuolat turi atsarginį variantą.

Ji, žinoma, stengiasi. Tačiau subjektyviai jai gali atrodyti, kad jos likimas tarsi už ją nusprendžia – ji ir turi tris vaikus – ne mažiau. Ilgainiui laimėtojai pajunta, kad yra kurioje nors srityje laimėtojai. Tačiau kai tai kartojais, jie nebūtinai turi ilgai džiaugtis savo laime. Kai kurie net pergalės skonio nejaučia – visi tau ploja, sveikina, o viduje – tuštuma. O kiti laimėtojai – tarkime, Pelenė, ištekėjusi už Princo, iš pradžių jaučiasi laiminga. Tačiau vėliau su siaubu atranda, kad rūmų gyvenimas – nuobodybė, o Princas – kvailas dabita. Bet jau vėlu būna atgal į trobelę… Kurioje lieka pralaimėjusios seserys ir pamotė. Gal jos susitaiko su tuo? Gerai būtų. Tuomet jos  būtų sutikusios tapti vidutiniokėmis. O jos?

Pralaimėtojai su vidutiniokais nesutinka dėl to, kad atkakliai nori laimėti daug. Ir neturi alternatyvių kelių. Tiesiog jiems turi sektis, ir viskas! Skirtingai, nei laimėtojai, jie iš anksto smaguriauja įsivaizduodami savo pergalės vaisius. Dažniausiai jie nesiruošia galimam pralaimėjimui, todėl būna labai nusiminę, kai tai įvyksta. Svajojau apie gražią šeimą – neturiu nieko. Galvojau apie vadovės postą – išvis likau be darbo. Tačiau pralaimėtojai turi įdomią savybę – lyg Sizifas su savo akmeniu, jie atkakliai kartoja ir kartoja pastangas pakilti, kol pačiu netinkamiausiu metu nusirita atgal. Žinoma, pralaimėtojai turi šansų – sumažinę savo pretenzijas, jie turėtų šiokią tokią laimę. Juk nebūtina pamotės dukroms už princų tekėti, ar ne?

Tik štai kas gaunasi su laimės jausmu. Pralaimėtojai irgi džiūgauja, tačiau dažniausiai džiūgauja iš anksto – kai tik pamano, kad turi puikių šansų laimėti. Jie iš anksto jaučiasi laimingi, kol jiems sekasi. Jie beveik prie pergalės… Na ne – viskas pačiu netikėčiausiu momentu sugriūna ir prie finišo atsiduria laimėtojai. Kur čia gilintis į laimėtojų jausmus ir kaip čia rasti laimėtojų vidinę tuštumą. Pralaimėtojai dažniausiai kenčia nuo pavydo ir nekenčia tų, kuriems pasisekė. Tačiau po kiek laiko jų dėmesį patraukia naujas projektas – tas, kuriame jie vėl tikisi Princo ir lieka prie sudaužytos geldos.

Kaip gi su laimės jausmu? Iš pradžių atrodė, kad  laimingais gali jautis tik sėkmės džentelmenai. Paradoksalu, tačiau išeina, kad visi gali džiaugtis – išskyrus laimėtojus!

Tačiau nenusiminkime – ir laimėtojai, ir pralaimėtojai gali pamėgti gyvenimą. Jei tik nuo rezultatų, tikslų ir siekių sutelktų dėmesį į procesą. Gyvenimas juk ir yra nuolatinis dabar! O vakar ir rytoj – tik proto konstrukcijos. Viskas – netgi gimimas ir mirimas – irgi procesai. Kodėl mums šalia neatsiejamo žmogaus siekio laimėti neišmokus džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar?

Olegas Lapinas