Tai tik atrodo, kad mes visi homo sapiensai. Neretai mes su nuostaba atrandame, kad mūsų sutuoktinis elgiasi visai ne logiškai. Ir netgi neetiškai. Bet ir nelogiškumo atveju ne visuomet mes galime pasakyti: „taip jam liepė širdis“. Tai reiškia, kad kartais žmogaus motyvai nesusiveda nei į „taip elgtis protinga“, nei „jis tai padarė iš meilės“.
Panašu, kad ir proto, ir jausmų vedami, mes aplinkiniams esame labai suprantami. Štai vyrui mažai moka darbe ir jis išeina į geriau apmokamą darbą – visi viską supranta. Tai protingas žingsnis. Tik be reikalo sakoma, kad protas prieštarauja jausmams. Realūs žmonės derina protą su jausmais: štai tas pats jūsų vyras, garsėjantis savo loginiais sugebėjimais, susitinka su draugais. Nuo ko jis pradeda? Nuo konstruktyvaus pokalbio? Ne – nuo plačios šypsenos, pagyvėjusio veido ir klausimo: „kaip sekasi?”. Jis pradeda nuo jausmų.
O štai emocinėmis audromis pasižyminti dukra. Jūs susitinkate ir vietoj „labas“ ji vos pažiūrėjusi į jus taria : „klausyk, aš noriu tavo patarimo: kaip man pasielgti?“ Jai rodo dėmesį berniukas, kurio ji nemyli. O tas, kurį myli, dėmesio nerodo. Ji jaučia meilę ir pyktį. Jos jausmai jums suprantami, ar ne? Tiesa, atkreipkime dėmesį: ji iš karto pradeda konstruktyvų pokalbį. Ne jausmus savo reiškia, ne ašaras demonstruoja, ne „ak“ ir ne „vajėzau“. Ne, ji pradeda nuo racionalių dalykų.
Ir tai ne išimtis, o taisyklė: jei jūsų sutuoktinis įprato remtis logika, tai jis ją atsveria emocijoms. Jis pradeda nuo jų, o ne nuo proto. O jei dukra vadovaujasi jausmais – juos atsveria protu. Ir pradeda nuo proto. Jie padaro taip, kad jūs suprastumėte ir jų protą, ir jausmus. Todėl nuo šiol sakysime per brūkšnelį: racionalus-emocionalus žmogus. Jo norai suprantami ir nusakomi.
Tačiau štai dalykai, kurių vien protu ir jausmais nepaaiškinsi. Jūs važiuojate su vyru į kelionę. Ir štai jūsų sutuoktinis atsidūręs greitkelyje, neleidžia niekam jį aplenkti. T.y, jei taip atsitinka, jis iš karto ima „skriaudėją“ vytis ir aplenkia jį! Ar tai racionalu? Visai ne, ir netgi gali būti pavojinga sveikatai bei gyvybei. Tačiau sutuoktinio nesustabdysi. Nei argumentai , nei jūsų maldavimai jo neveikia. Tas pats tęsiasi ir kavinėje: jei padavėja nors truputį užtrunka, jis iš karto ima taip ją kalbinti, tarsi ji asmeniškai jį užgautų. Jis neleidžia savęs sumenkinti, o tas sumenkinimas jam vaidenasi ant kiekvieno kampo. Pažįstamas vaizdelis? Kad tai neracionalu, tai jau aišku. Tačiau ar tai paaiškinama kokiais nors jausmais?
Ne, didelio jausmo, tokio kaip meilė ar neapykanta, čia nerasime. Kaip tik jei šie jausmai atsirastų, jūsų sutuoktinio elgesys ir sunormalėtų – jis iš meilės jums nepradėtų kelyje lenktynių, o padavėją kavinėje gal netgi užjaustų: „daug klientų šiandien“..
Taigi, tai ne protas ir ne jausmai verčia jį šitaip elgtis. O kas?
Tai neracionalus įsitikinimas: „aš čia turiu būti pats stipriausias“!
Žmonės su tokiu įsitikinimu vadovaujasi ne protu ir ne jausmais. Juos veda jų „aš“ pažeidžiamumas, o tiksliau reikalavimas: „manęs niekas negali sužeisti“. Kadangi sužeisti gali bet koks kieno nors pranašumas, jie budriai seka, kad to neatsitiktų. Tam reikalingi visai racionalaus jūsų proto nesuprantami dalykai:
- Labai greita sportinė mašina ir prabangūs namai;
- Labai didelis susirūpinimas fizine jėga ir iki pensijos beprotiški bandymai įrodyti „aš vis dar jaunas ir stiprus“;
- „kaubojiškos manieros“ susitinkant su kitais vyrais;
- tragiškas požiūris į bet kokią savo nesėkmę lovoje.
O štai kitas variantas.
Jūsų sutuoktinis neįrodinėja kitiems savo pranašumo. Tačiau jis visiškai nepaiso žmonių, kurie jį supa, žaidimo taisyklių. Jei visi eina į vieną pusę, jis eina į priešingą. Jei jūs tariatės susitikti dvyliktą, jis susitinka pirmą. Jei jūs pakvietėte jį į kiną, įrašėte jį į kursus ar į sporto salę, jis ateina kada jam patogu arba iš vis neateina. Jei jūs esate su juo, jūs turite arba prisitaikyti prie jo, arba iš vis jį palikti. Jo neužgauna kitų pranašumas. Šitai jūs dar suprastumėte.
Jis klauso neracionalios taisyklės: „aš pats kuriu žaidimo taisykles“.
Paaiškėja, kad tokiam žmogui geriausia pačiam vadovauti, pačiam sugalvoti savo žaidimus, pačiam kurti santykius, tačiau jam visai neparanku taikytis prie jūsų planų, prie kino teatro repertuaro, prie paskaitų tvarkaraščio, netgi – patikėkite – prie kelio ženklų! Jis pats visa tai turi atrasti ir primesti jums!
Ir ką gi daryti?
Jei jūs pati – iracionali moteris, jums nėra ko patarinėti. Ką daryti, jūs matote, arba intuityviai jaučiate pati. Juk toks žmogus – jums gimininga siela. Su kitu jūs neišgyventumėte: perdaug nuobodus – pasakytumėte.
Tačiau jei jūs esate labai racionali – jaučianti moteris – ruoškitės išbandymui. Šalia žmonių, kurie nuolat siekia pranašumo arba vienvaldžių išradėjų jums teks pasirinkti. Sutinkate taikytis? Jei taip – taikykitės. Vykdykite jo programą. Nesutinkate? Tuomet pabūkite kartu kiek reikia ir traukitės. Raskite sau giminingą sielą. Ir džiaukitės būvimu kartu. Tačiau prisiminkite: kitokie nei mes žmonės įneša į pasaulį nuostabą ir grožį. Panašūs – ramybę.
Olegas Lapinas