Sveiki, esu nėščia 7 savaitę. Stresuoju, esu panikoje, vyras, su kuriuo esame kartu 6 metus nenori vaiko, verčia darytis valymą. Aš nenoriu… Bet jis mane spaudžia į kampą: „tu manęs nemyli, jei nesidarai, tau mano svajones nerūpi, kam tau tas vaikas?!” Aš bijau, ką jam ir bepasakyt, jaučiu baimę, begalinį stresą, nežinomybę, paniką. Jis man sako, kad aš viską griaunu, jog gimus vaikui išsiskirsime, nes bus pykčių. Kaltina mane, kad neleidžiu siekti jam svajonių ir visur esu tik aš, aš, aš… Gąsdina mane, jog netiriu vairavimo teisių, nemoku kalbos (mes gyvename užsienyje). Jaučiuosi visiškai sužlugdyta. Šiaip jis geras be galo, mylintis, pavydintis: na, normalus vyras. Bet jis nori vykti į JAV studijuoti, ir jei aš pagimdau, viską jam sutrukdau. Ką man daryti? Aš bijau jo tėvų reakcijos, kad va aš laukiuosi, o jis nebegalės išvykti, bet aš jo nelaikau. Patarkit, ką man daryti? Mano mama sako: „gimdyk ir nė galvos nesuk”. Man jau 2 vaikas, turiu sūnų, jis irgi turi dukrą.

Pirmas įspūdis iš jūsų laiško, vyras tiesiog nėra pribrendęs tėvystei. Tai nėra kažkoks jo trūkumas, tiesiog iš pradžių žmonės ieško savęs, o po to tik galvoja, kaip tą savo „aš” pasidalinti su žmona ir vaikais. Negali dalintis tuo, kas dar nesusiformavo. Jeigu jūsų vyras ieško studijų JAV, tai labai svarbus jo projektas, padėsiantis jo „aš” formavimuisi, ir šiuo metu jis negali būti geras tėvas. Juk tėvas turi atiduoti dalį savęs vaikui. Prarasti galimybę studijuoti jam – prarasti savo ateitį, o suderinti tėvystės su mokslais jis, matyt, nenori. Todėl jis kelia jums sąlygas – arba aš, arba vaikas. Ir žinoma, kad jūs atsidūrėte prie nelengvo pasirinkimo slenksčio. Abu jums atrodo brangūs: ir jūsų būsimas vaikas, ir vyras. Todėl jums reikia rinktis.

Kai žmogus renkasi, jis dažniausiai patikrina savo godumą. Mums tenka kažko atsisakyti, nes jei pasirenkame vieną – prarandame kitą. O jei mes nesirenkame išvis, reiškia, norime išlaikyti abu dalykus. Žmonių santykiuose yra dar sunkiau, juk jūs renkatės ne daiktus, o sau brangius žmones. Manau, jūsų vyras turi jums tapti labai nebrangus, labai atstumiantis, tuomet jūs lengva širdimi jo atsisakytumėte ir augintumėte vaiką nuo jo taip, kaip auginate savo sūnų. Gal jums iš tiesų pasirinkti vaiką ir atsižadėti vyro?

Nusivilti  nėra labai sudėtinga. Taip, jis jums atrodo, kaip jūs rašote, „geras be galo, mylintis, pavydintis: na, normalus vyras”. Dar jis sako, kad jūs neturite vairavimo teisų ir nemokate kalbos. Visa tai iš pirmo žvilgsnio neatrodo panašu į meilę. Tik ne dėl to, kad „jei mylėtų mane, tai mylėtų ir mūsų vaiką”. Moterys mano, kad mylintys vyrai automatiškai turi mylėti ir savo vaikus. Tačiau vyrai neretai vertina savo laisvę ir meilę moterims supranta kaip savo laisvą pasirinkimą, o ne kaip primestą pareigą. Tačiau man atrodo, kad jūsų vyro meilė jums taip pat turi šiokių tokių ypatumų. Kai mes mylime žmogų, mes jį palaikome ir suprantame. Egoizmas sumažina meilę. O vyras tikrai elgiasi egoistiškai. Tai labiau panašu ne į jo meilę, o į baimę, kad jūs imsite jį persekioti, užkrausite jam „ant sprando” įsipareigojimus, kurių jis nenori. Galbūt, jis turėjo panašią patirtį su savo pirmu vaiku. Be to, jei jis pavydus, vaikas jam taptų varžovu, jis ne tiek jį mylėtų, kiek su juo konkuruotų dėl jūsų dėmesio. Galbūt, jis buvo jumis susižavėjęs, galbūt, prisirišęs, tačiau baimės irgi labai stiprios. Matyt, vyras teisingai įvertina savo emocijas ir nenori nei sau, nei jums sugadinti gyvenimo. Galbūt, jo egoizmas ir baimė nebus amžini ir iš tiesų susiję su svajonėmis, kada nors tapti „žmogumi”, ir tik tuomet užsiimti tėvyste. Todėl nereikia jo daryti blogu. Tačiau tegul jis ir lieka toliau be galo geras, tačiau ne su jumis. Tegul be galo geras žmogus daro sau be galo gerą mokslinę karjerą JAV. Jis nuo to nenustos būti geras, tiesiog nekentės šalia jūsų dėl nepageidaujamos tėvystės ir pareigų. O jūs nekentėsite dėl to, kad apsunkinate artimą žmogų. Jūs nesijausite dėl to kalta, nes paleisite jį gyventi taip, kaip jis nori. Nusivilti juo – reiškia nusivilti savo lūkesčiais ir pasakyti sau: „aš tikėjausi iš šio vaikino, kad jis norės būti tėvas, tačiau aš nusivyliau”. Ir tuomet jūs paleidžiate savo vyrą.

Manau, ne mažiau svarbu už šį žingsnį yra suprasti, kam jums reikalingas vaikas. Jeigu tai priemonė nesijausti vieniša, tai tam geriau padėtų jūsų mama, o ne vaikas. Jeigu tai daugiau jūsų motinos lūkesčiai, nes jai reikia anūko, o jums motinystė nepriimtina – gal geriau būtų negimdyti. Bet jeigu jūs su pirmu vaiku įsitikinote, kad būti mama jums tinka ir patinka, o ypač jei tikite, kad vaikai atsiunčiami mums iš aukštai – tai užtikrintas kelias jūsų motinystei.

Žinoma, pasirenkant motinystę, jums iškyla praktinių klausimų. Jeigu jūs pasirenkate būti mama, tai jums teks vėl būti vieniša mama. Aš nežinau jūsų finansinės situacijos, bet įtariu, kad jums tuomet teks išvažiuoti iš užsienio namo. Galbūt, tai nėra labai blogas sprendimas, turint omenyje, kad vyras bus Amerikoje, o jūs liktumėte šalyje, kurios kalbos nemokate? Tėvynėje gal ir nėra taip gerai finansiškai, kaip užsienyje, tačiau yra kažkas suprantama, artima. Jeigu jūs gyvenate nerime, panikoje, jums reikia sielos ramybės. Gyvenimas užsienyje – nėra pats ramiausias užsiėmimas. Todėl pagalvokite, gal jums labiau reikalingi namai, nei iššūkiai svetimame krašte?

Žinoma, namuose jums lengviau remtis tėvais. Jūsų mama pataria jums gimdyti ne veltui. Tuo ji parodo, kad jus palaiko, kad nebijo anūkų, kad pasiruošusi jus paremti ir padėti. O jūsų uošviai kelia jums baimę ir tikriausiai ne veltui. Gali būti, kad jūs teisingai suprantate jų vertybes. Jeigu jie iš tiesų traktuoja jūsų nėštumą kaip kliūtį jų sūnaus karjerai, vadinasi, taip pat žiūri gana egoistiškai. Sūnus turi daug pasiekti ir tuo palaikyti jų garbę. Vaiko sėkmė – dažnas tėvų egoistinio pasididžiavimo šaltinis. Tai irgi nėra blogai, nes visi, netgi labai geri žmonės yra šiek tiek egoistai.

Taigi, manau, kad jūs padarysite tinkamą sprendimą. Jis nebus lengvas, nes jo kaina – kai ko išsižadėti. Tačiau po to ateina reikiama laimė.

Sėkmės jums ir drąsos.

Olegas Lapinas