Visur mūsų laukia didesnis ar mažesnis nusižengimas – nebent mes niekad neliptumėme iš vaikiškos lovytės ir nedarytumėme pirmų žingsnių! Kaip dažnai gaudami tai, ko norime, mes po to graužiamės. Ir kiek visokių dilemų sprendžiame: ar patirti kokį malonumą, ar jo atsisakyti, nes jis pažeis mūsų sveikatą ar kažkieno interesą? Suvalgai spurgą – sąžinė graužia, kad svoris priaugs. Atsisakome spurgos – savęs gaila, jokių malonumų. Pabandai pasiaukojančiai mylėti – tavimi naudojasi, tuomet save nuskriaudi, taigi elgiesi savo atžvilgiu neteisingai. Galvoji apie save – tampi egoistu kitam. Ir vėl nesmagu. O gal tame ir yra meno gyventi paslaptis – priimti šį neišvengiamą kaltės faktą ir vis vien mėgautis gyvenimu?

Žinoma, mes siekiame to neprisiminti, tačiau mūsų pasąmonė po truputį prisipildo visokių kalčių. Tai mes mylimus žmones skriaudžiame, tai teisybę pažeidžiame, o jei nepažeidžiame, tai būname nemandagūs ir nedėkingi.

Pažiūrėkime, ar įmanoma,na, tarkime, gimti nepažeidžiant pačio brangiausios savo mamytės kūno? Na jau ne. Ir skauda jai, ir kraujuoja ji, ir tarpvietė jos plyšta – tačiau jei ne visa tai, ar atsirastumėme mes šiame pasaulyje? Taigi, jos skausmas – kaina už tai, kad mes atsirastumėme. Ir mūsų motina greičiausiai atleidžia mums šį skausmą – juk jei jau ryžosi mus gimdyti, tai žinojo, ką daro. Taigi, šis skausmas yra teisingas. Tačiau mes ją skriaudžiame, kai pagalvoji… Tenka suvirškinti šią mūsų kaltę ir išmokti vis vien mėgautis gyvenimu.

O štai mes pirmą kartą atsistojame ant kojų ir imame bėgioti po kambarius. Dažniausiai bėgiojame mes ten, kur negalima, ir kai ką sudaužome, kai ką į burną kišame, dažnai ir  tėvų daiktus iškraustome – kiek visokių „negalima!“, „baik“ ir „ pažiūrėk, ką pridarei!“ tenka mums išklausyti už šią vertingą patirtį! Pagalvokite, kiek kartų mes raukdavome kaktą ir verkdavome, kiek prašydavome mums atleisti! Tačiau nebūtų tų mūsų visų pažeidimų, argi mes pažintumėme mus supantį pasaulį? Sėdėtumėme kaip manekenai gražiai suglaustomis rankytėmis ir kojytėmis ir nieko nežeistumėme. Ir nieko nesužinotumėme… Na jau ne, likime tokie, kokie buvome – tėvai mums atleidžia – suvirškinkime ir mes šias savo vaikiškas kaltes ir gyvenkime toliau.

O pirmi nuotykiai kieme? Ar patirtumėme gyvenimo skonį, jei nebėgiotumėme, neliptumėme, neįlįstumėme ten, kur neleisdavo tėvai ir kaimynai? Kaip apskritai galima kalbėti apie „vaikiškus nuotykius“, jei darai tik tai, ką leidžia tėvai? Neišvengiamai – su draugais jautiesi taip, lyg būtumei teisus, o grįžti namo murzinas ir apiplyšęs – prieš tėvus sąžinė graužia. Bet ką darysi – vaikystė!

Paauglystė – tai apskritai kažkoks nuolatinis visko, kas įmanoma, pažeidimas. Tai tu iš pamokų pabėgi, tai sporto ar muzikos būrelį meti, tai tau pirma cigaretę surūkai, tai tau pirmas alkoholio gurkšnis gerklę graužia, tai visokie slapti pasiglamonėjimai prasideda – ir visa tai aiškiai eina prieš tėvų, mokytojų, medikų  programas: pagalvok apie ateitį, tai, ką darai nesveika ir pavojinga, būk atsargus, galvok apie mokslus, nerizikuok – o mes viską darome atvirkščiai! Ir neišvengiamai jaučiamės prieš tėvus nesmagiai. Bet ką daryti, bręsti juk reikia! Tenka „praryti“ tą savo kaltę ir toliau gyventi.

O mūsų laukia pirmosios meilės pergales – čia tenka ir savo sutuoktinį nuo varžovų „atmušti“, ir visokias intrigas pinti, ir aiškų „akių dūmimą“ panaudoti, o juk visa tai anksčiau ar vėliau atsiskleidžia! Merginos kažkodėl chuliganais susižavi, pirmūnai – „blogomis“ mergaitėmis. Ir vėl gaunasi, kad jei eitumėme tik labai tiesiais tėvų nubrėžtais takais, kur mes tuomet būtumėme? Būtumėme „geri berniukai“ ir „geros mergaitės“, tuoktumėmės tik su tėvų parinktais sutuoktiniais – prieš tėvus sąžinė negraužtų, užtat lydėtų mūsų santuokas begalinis nuobodulys.

Pačioje santuokos pradžioje mums dažnai tenka gyventi su uošviais. Kieno taisyklių laikytis: savo šeimos ar uošvių? Ima marti, tarkime, anytos klausytis – valgo jos maistą, naudojasi jos baldais, leidžia savo vaikus pagal ją auklėti ir aiškiai pažeidžia savo principus. Veidmainiauja. Tačiau mainais už tai išlieka mandagi ir paklusni. Ir laiko ją už tai uošviai ir vyras savo šeimos nare. O pabandyk pasakyti: jūsų maistas, gerbiama anyta, nesveikas, baldai neskoningi, o vaikus jūs išvis gadinate – visa tai būtų teisinga, bet labai nemandagu. Tektų iš anytos namų kraustytis. Taigi, neišvengiamai tapdamas laisvas ir išlikdamas atviras peržengi mandagumą ir dažnai prarandi teisę būti su tuo, kam visą karčią tiesą išsakei! Ir ką? Ir teisingai. Nori išlikti savimi? Reikia praryti tą kaltę ir gyventi toliau – atskirai nuo vyresnės kartos.

Ir štai prasideda savarankiškas gyvenimas. Tenka patiems prasimaitinti. O tėvai, mokykla, aukštoji mokykla juk mokė mus visko, išskyrus vieną: kaip tai padaryti. Milijonai dirbančių žmonių pasaulyje dėl savo šeimų slepia pajamas ir išsisukinėja nuo mokesčių, verčiasi šešėlinėje ekonomikoje ir tiesiog vagiliauja. Ar gali jų šeimos pragyventi be šito? Ar gali išgyventi – bent kai kuriuose pasaulio kraštuose – visiškai sąžiningai? Pagal aukštųjų mokyklų vadovėlius? Paliekame šį klausimą skaitytojams.

O vaikai? Atiduodi save vaikui, sėdi su juo verkiančiu naktimis – sutuoktinis vienišas lovoje šąla. Lieki su sutuoktiniu – prieš mažą vaiką jautiesi blogai. O kaip su darbu? Lieki su vaiku ––– ant sutuoktinio finansinis apkrovimas padidėja- prieš jį nesmagu , o ir namuose jis rečiau ima rodytis, kad visi dirba. Išeini anksti po dekretinių į darbą – vaiką nuskriaudi. Ir vėl neišvengiama tėvystės kaltė. Tenka ją suvirškinti ir toliau gyventi.

Ir štai eilinis išbandymas: susižavėjimas už santuokos rėmų. Savo sutuoktinį myli, o kitą įsimylėjai. Vienam sakai „taip“, tuomet kitam turi pasakyti „ne“. Ir tai bus teisinga, tačiau už tai ateis kaltė prieš tą, kam pasakei „ne“. Nesakysi išvis nieko, atsiras kaltė prieš abu, juk jie laukia ryžtingo sprendimo: su kuo tu? O jei dar vaikai riša su tuo, ko nebemyli? Tada kaltė prieš vaikus ateina. Pasilieki su vaikais, atsižadi naujos meilės – kaltė prieš naują meilę atsiranda – ji juk laukia. Taigi, kartais tenka pasirinkti kažkokį  kompromis : gyventi su nauja meile, bet vaikų nepalikti ir „praryti“ kaltės jausmą už tai, kad suardei šeimą.

Taigi, išvada paprasta, jei jau gyveni ir vystaisi – visai iš kaltės išsisukti tau neišeis. Visuomet kažkiek liksi kaltas. Tačiau juk galima sau ir atleisti, ar ne? Ypač kai pagalvoji apie savo neabejotinus privalumus, talentus ir jei patiki: tavo tėvams, tau pačiam ir tavo vaikams atiteko didelė dovana – gyvybė. Vadinasi, kažkas mums jau į priekį viską atleido, suprantate?

Olegas Lapinas