Laimingiausiems iš jūsų šie du žodžiai sukelia reakciją, apimančią visą kūną: jums šie du dalykai sueina kartu ir viens be kito neįmanomi. Taip būna tuomet, kai jūs jaučiate aistrą, taigi esate įsimylėjimo įkarštyje. Tuomet jums reikia ne žodžio „meilė“ ir ne žodžio „seksas“. Ne, jums išvis ne žodžių reikia, o gyvo žmogaus – jūsų meilės objekto, ir reikia dabar, tuoj pat. Ir jei kažkoks zanūda tuo metu jūsų klausinėja, kur čia pas jūs kūne kas reaguoja – siunčiate jūs jį velniop, nes ne analizė ir savistaba jums tuo metu rūpi. O gyvas jūsų aistros objektas.

Tačiau palikime ramybėje aistringai įsimylėjusius ir pažvelkime į tuos, kurių aistra šiuo metu yra aprimusi. Arba jie išvis išsiskyrė su savo mylimuoju, arba gyvena kartu, bet iš mylimojo jis pavirto partneriu, sutuoktiniu, ilgamečiu draugu, artimu žmogumi. Ir netgi nesvarbu –  konfliktišku ar patogiu, įsiteikiančiu ar dominuojančiu, dėmesingu ar užsiėmusiu savo reikalais. Nesvarbu dėl to, kad kažkada, kai jūs tik susitikote, jis vargu ar buvo kitoks – ir tuomet jis konfliktuodavo ar įsiteikdavo, dominuodavo ar paklusdavo, rodydavo dėmesį ar dalindavo jus su savo reikalais. Pradžioje tai netrukdė. Iš dviejų jūs virsdavote vienu, o kartais laikydavotės kiek atskirai. Tik neilgam – dėmesys jaudindavo, aistra vėl atgimdavo. Tačiau teko nusivilti, nes metams bėgant jis parodydavo jums kitokius savo veidus – ne pačius maloniausius. Tačiau ne dėl to jūsų aistra atšalo. Nemeluokite sau – ne tiek jis pasikeitė, kiek pasikeitė jūsų jausmai jam. Aistra negali tęstis daug metų ir ji per tris keturis metus natūraliai susilpnėja ar išnyksta. Lygiagrečiai nyksta idealizacija, vystosi nusivylimas. Iš aistros arba nieko nelieka – tuomet žmonės dažniausiai skiriasi – arba jaučiasi kažkoks kitas jausmas. Nemanau, kad teisinga būtų vadinti jį „pripratimu“. Tikėtina, kad jei tik jūs netapote visiškai abejingi, šį jausmą jūs irgi vadinate meile, tačiau kitokia – ramesne, prieraišesne ir širdies plakimo bei skruostų paraudimo nesukeliančia meile. Ši nauja meilė gali eiti, o gali ir neiti su seksualiniu atšalimu. Ir seksualinis gyvenimas gali išlikti su šiuo partneriu, tačiau aistrą su idealizacija jums žadina kažkas kitas. Iš dviejų gimsta trijų ryšys – meilės trikampis. Ir jei taip atsitiko, jūsų vidus jau suskilo ir dabar į klausymus apie meilę ir seksą jūs atsakote taip: „vienam žmogui  jaučiu aistrą, o sutuoktiniui – prieraišumą“. O jei to nėra, tuomet šitaip: „seksualinis potraukis ir jaudulys man kyla galvojant apie kažkokį asmenį, kuris manęs net nepažįsta“. Ir tik laiminga saujelė žmonių, galbūt iš prigimties dievinančių seksą, pasako: „jau daug metų jaučiu vis tą patį seksualinį potraukį savo partnerei“.

Mes galime suprasti, kodėl taip atsitinka. Smegenų biochemija jaučiant tik lytinį potraukį yra kitokia, nei jaučiant aistringą įsimylėjimą. Ir kitokia, nei jaučiant prieraišią meilę. Gamta pasirūpino, kad mumyse galėtų gimti trijų rūšių meilė (paprastumo dėlei vadinkime visas tris žodžiu „meilė“): „potraukis“, „aistra“, „prieraiši meilė“. Ar tai – evoliucijos rezultatas, o gal Visagalio kūrinys – nesvarbu, nes nei viena, nei kita nėra įrodoma. Potraukis reikalingas tam, kad mus apskritai trauktų tęsti giminę, nors ir ne visuomet mes tai suvokiame. Reikėjo, kad stipriau trauktų mus prie tų žmonių ir tuo metu, kai didesnė tikimybė pastoti – šitai žino daugelis moterų, kurias ovuliacijos metu staiga ima traukti visai kitokie, nei paprastai, vyrai. Ir mūsų geismą gali kelti ne vienas, o įvairūs žmonės, tik trumpai – šitai žino visi vyrai, sėdintys prie porno tinklalapių ar palydintys gatvėje dailias figūras akimis.

Aistra – jau kitoks, išskirtinis jausmas, nes jo metu mes idealizuojame, sureikšminame vieną asmenį iš kitų ir mums aistra reikalinga tam, kad mes prarastumėm galvą, kad mus lyg narkomanus trauktų tik tam tik tikras asmuo. Mes labai sumažiname su juo psichologinę distanciją, labai suartėjame. Ir elgiamės vienas kito glėbyje kaip maži vaikai ir kaip tėvai tuo pat metu. Gamtos arba Amūro, o gal Visagalio gudrybė yra ta, kad mes regresuojame į kūdikystę, atleidžiame mylimam žmogui jo trūkumus ir galime pasidauginti be jokių svarstymų ir abejonių. Susiliejame į vieną būtybę. Ir tuo pačiu ruošiame save būsimam vaikui: mylinti mergina nesąmoningai „treniruojasi“ būti mama elgdamasi su savo mylimu vaikinu lyg su kūdikiu: glaudžia, glosto, krūtį duoda palaižyti… Ir siekia, kad jis elgtųsi su ja lyg su būsimu kūdikiu: apkabink mane, leisk užmigti ant tavo peties, nuvesk į restoraną – parodyk, kas esi potencialus maitintojas…

Prieraiši meilė greičiausiai atsirado tuomet, kai paaiškėjo, jog geriausiai mažus, gležnus ir lėtai bręstančius palikuonius apsaugo ne kiaušinio lukštas, ne viena patelė, o dviejų tėvų sąjunga. Kuri, kaip žinia, gamtoje laikosi ne dėl kokių nors įstatymų ir įsipareigojimų, o dėl unikalaus reiškinio: patiną daugeliui metų pririša prie savęs ne bet kuri, o tam tikra patelė; o patelė dešimtmečius vaikšto ne su bet kuriuo, o su tam tikru patinu. Ir laiko juos šalia vienas kito ne kas kitas, o prisirišimas. Kuris pasireiškia ne kažkokia beprotiška aistra ir idealizacija, o nematoma virkštele: kai šis artimas žmogus bando mus palikti, mes jaučiame nerimą, kai išduoda – skausmą, o kai jis atsiranda šalia – ramybę. Ir kadangi partneris iš tikrųjų nėra nei idealus mūsų tėtis, nei mama, mes anksčiau ar vėliau prarandame aistrą, mes juo nusiviliame ir pasakome: tu ne toks, koks buvai. Tą patį nusivylimą jausdavome darželiniame amžiuje: mama, pasirodo, ne pati geriausiai, tėtis – tas išvis kažkoks netikęs… Mes pykstamės su savo sutuoktiniu, tarsi jis mus apgautų. Iš tiesų mes tiesiog nebegalime jo idealizuoti, taigi priežastis – mūsų neišsipildę viltys ir lūkesčiai. O kodėl gamta į mus neįdėjo AMŽINOS MEILĖS SMEGENŲ HORMONŲ?

Gamta veikia ekonomiškai ir ji nesukūrė atskirų hormonų ir atskiro smegenų organo, skirto prieraišiai meilei po to, kai to nebereikia vaikams auginti. Iš ekonomijos ji iš naujo paleidžia mumyse tą patį mechanizmą, veikiantį kelis kartus gyvenime. Jis yra toks: naujos aistros metu mes patenkame į būseną, kurią jausdavome kūdikystėje šalia mamos ar asmens, kuris ją pakeisdavo. Ir kažkiek jausmą, kurį jausdavome šalia tėvo. Taigi, kai mes iš naujo džiaugiamės mylimu asmeniu ir aistringai įsimylime, veikia vis tie patys hormonai ir kyla vis ta pati idealizacija, kaip ir pirmaisiais gyvenimo metais, kuomet mama ir tėvas atrodo nuostabiausiais žmonėmis. O prisirišimui palaikyti gamta pasinaudoja kitu jausmu, kuris siedavo mus su asmenimis, palaikančiais mūsų saugumo jausmą, bet be idealizacijos – taip perėję į darželinį amžių mes nebeidealizuojame savo mamos, tėčio, senelių, bet su jais jaučiamės saugiai, o be jų – nesaugiai. Visai kaip „Vienas namuose“ filmo herojus. Jo karti patirtis sako: aš negyvenu geriausioje šeimoje pasaulyje, ji mane netgi gali pamiršti Kalėdų įkarštyje, tačiau kaip norisi atsidurti mamos glėbyje! Štai jums ir prieraišios meilės formulė.

Tai ką dabar daryti su šia šventa trejybe – seksu, aistra ir prisirišimu? Priimti, kad jie turi eiti atskirai? Nereikalauti iš santuokos meilės, kai vaikai jau suaugę? Eiti „į kairę“? Praktinio atsakymo čia nėra, o yra tik tikėjimas.

Kaip matote, nusivylimai santuokose kyla iš tos pačios mūsų sielos dalies, iš kurios kyla ir aistra, ir prisirišimas – iš vaikiškos. O vaikai po truputį auga. Tikėdamiesi kažko gauti iš kitų jie tuo pačiu mokosi ir duoti. Suaugdami jis mokosi nebeidealizuoti, tačiau priimti žmones tokiais, kokie jie yra. Ir atsargiai žiūrėti į idealus. Tuomet – galite tikėti, o galite netikėti – meilė subręsta ir iš trijų pasidaro vienas. Tai yra, jie gyvena ilgai ir laimingai bei numiršta tą pačią dieną. Ar jūs tuo netikite?

Olegas Lapinas