Ar jūs vaikystėje mėgdavote žaisti su savo šešėliu? Bandydavote jį užminti ar nuo jo pabėgti?

Dažnam nepatinka žodis „priklausomybė“. O būti nepriklausomu patinka, ir daugumoje šalių netgi yra tokia valstybinė šventė – Nepriklausomybės diena. Priklausomybė santykiuose mums nepatinka. Ypač jei moteris yra priklausoma nuo vyro. Apie tai rašoma populiariose psichologijos knygose: kad jis jos nemyli, o ji be jo gyventi nenori ir kenčia. Tuomet ji aiškiai „myli per stipriai“ ir turi nuo tokios meilės išsigydyti. Vadinasi, blogai yra mylėti vienpusiškai. O kalbėti apie priklausomybę nuo psichiką veikiančių medžiagų išvis gėda.

Tačiau pažiūrėkime į kitą medalio pusę: ar visuomet gerai nuo nieko nepriklausyti? Kad tai ne visada gerai, galime įsitikinti, jei pažiūrėsime į tai, kokią reakciją sukelia vadinamai „autsaideriai“ arba „individualistai“. Štai ruošiamas vakarėlis, o jie su visais neina. Arba štai ateina, bet per vakarėlį sėdi kampe ir su niekuo nebendrauja. „Tai ko tu čia toks sėdi?“ – klausiame mes su intencija įtraukti jį į šokį ar bet kokį kitą bendrą veiksmą. „Jis su mumis neina, jis – individualistas“, – kalbame mes apie jį už akių. Taigi, tai, kad jis neina išvien su bendruomene, mums nepatinka.

Dar vienas nepriklausomybės minusas – izoliacijos ir vienišumo jausmas. Kai esi nepriklausomas, gal gėdos ir nejauti, gal netgi savimi didžiuojiesi, tačiau į aplinkinius žiūri kaip į svetimus žmones. Jie – sau, tu – sau. Izoliacijos jausmas yra labai nemalonus, o kyla jis ne iš ko kito, o iš to, kad tu nepriklausai jokiai žmonių grupei. Kai kuriuose šalyse už nusikaltimus netgi sugalvota „socialinė mirtis“ kaip bausmė: su žmogumi nustoja sveikintis ir kalbėti pažįstami, kaimynai, aplinkiniai žmonės, tarsi jo nebūtų. Pasakoja, kad tokia bausmė žiauresnė už kalėjimą. Mes aiškiai turime poreikį priklausyti žmonių grupei. O jei turime poreikį, tai mūsų galvoje yra numatytos ir tam tikros smegenų zonos, susijusios su priklausomybe. Ir jiems nėra didelio skirtumo: ar prisirišti prie žmogaus, ar prie cigaretės, taurelės, narkotiko dozės, o gal net prie spurgų, makaronų bei kavos. Nes tose smegenų zonose gausu cheminių receptorių, reaguojančių į emociniam prisirišimui būdingas medžiagas, o taip pat į nikotiną, alkoholį, gliukozę, opiatus, kanapes ar kofeiną.

Psichologai išskiria du kraštutinumus santykiuose: priklausomybę ir antipriklausomybę.

Priklausomybė labai gerai jaučiasi bet kokiuose santykiuose, o kraštutinę formą įgyja tuomet, jei sutuoktinis yra alkoholikas ar narkomanas. Tuomet sutuoktinis ar gyvenimo draugas dažniausiai prisiriša prie antrosios pusės kaip prie narkotiko: nemiega naktimis, kol jis negrįžo namo, gyvena jo jausmais, negali džiaugtis ir ramiai jaustis, jei draugas „pavartojo“. Protu jis bando su šia savo priklausomybe kovoti, tačiau , kaip ir alkoholizmo atveju, protas čia nėra pajėgus.  Tokią būseną vadina „kopriklausomybe“ ir siūlo žmogui lankytis specialiose paramos grupėse kopriklausomiems žmonėms.

Palaikymas, o ne smerkimas!Priklausomo ir kopriklausomo žmogaus neverta smerkti. Žinoma, atrodo tai ne kaip: priklausomas nuo partnerio sutuoktinis nuolat jaučia nerimą, todėl priverstas užsiimti kontrole: jis tikrina sutuoktinio daiktus, jo elektroninį paštą, o taip pat seka jį.

Priklausomybė nuo vaikų pasireiškia tuo, kad be vaiko gerovės nesijaučia gerai ir tėvai, dažniausiai motina. Paaugliui išvykus iš namų su nakvyne tėvai nemiega ir nuolat jam siunčia žinutes. Ir vėl – sekimas, kontrolė, tardymai. Pabrėžkime – visa tai daroma ne iš blogos valios, o tam, kad numalšintumei nerimą.

O štai antipriklausomybė.

Ji kyla iš paaštrintos savęs praradimo baimės, iš siekio parodyti savo ribas bei iš baimės jas prarasti. Kartais tai siejasi su vaikystės situacija, kur vienas iš tėvų bandė per daug pririšti prie savęs vaiką, ir jis pradėjo maištauti.

Kaip toks elgesys reiškiasi bendruomenėje, jūs jau žinote: tai „autsaideriai“, su šūkiu „gyvenu sau, o jūs man nerūpite“. Jie sukelia šiokią tokią antipatiją, sumaišytą su pagarba.

Tačiau šeimoje atpriklausomas partneris dažnai sukelia kitam tikrą skausmą. Jis elgiasi taip, tarsi svarbiausia jam būtų – ne šeima, o individuali laisvė. Jei tai vyras, tai visą laisvalaikį jis praleidžia ne su šeima, o su draugais, motociklu, kompiuteriu. Į bandymą sumanipuliuoti – „tai gal skirkimės?“ – jis tuoj pat atsako: „skirkimės, jei tu nori“. Jis kalba labai užtikrintai, nes žino, jog kita pusė per daug bijo išskirti. Antipriklausomas sutuoktinis nuolat pabrėžia: tau reikia manęs labiau, nei man reikia tavęs; tu be manęs žūsi, o štai aš be tavęs puikiai apseisiu. Tokie žmonės neretai atrodo „beširdžiai“, nes išoriškai greitai atsigauna netekus artimųjų, mėgsta pabrėžti, kad „ašaromis reikalo nesutaisysi“. Priklausomas partneris dažnai jaučiasi jautresnis ir silpnesnis, todėl savo antroje pusėje vertina jėgą ir netgi gerbia jį už tai, kad jis yra toks laisvas.

Tačiau yra viena paslaptis: neretai kai priklausomas partneris įgyja pasitikėjimo, antipriklausomas partneris suvokia, kad jo antroji pusė iš tiesų su juo skiriasi, pasimeta ir bando viską gražinti atgal. Juk priklausomas partneris neretai subręsta iki savotiško „maišto“ ir pats ryžtasi padaryti žingsnį į laisvę. Tuomet netikėtai atsiskleidžia, kad jo antroji pusė yra pažeidžiamesnė, nei vaizdavo. Gali net būti, kad jie susikeičia vaidmenimis: antipriklausomas partneris tampa silpnu, pažeidžiamu ir maldauja jo nepalikti!

Įdomu yra tai, kad viename žmoguje gali sugyventi priklausomybė ir antipriklausomybė. Štai asmuo, kuris niekad iki galo neatsiduoda jokiai grupei: jis dirba keliuose darbuose ir nei vieno nelaiko savo pagrindiniu; jis turi įvairių pažįstamų, tačiau vengia draugų, visose profesinėse bendrijose jis – „viena koja“. Tačiau paslapčia toks žmogus yra be proto prisirišęs prie ko nors kito: galbūt, prie sutuoktinio, gal – prie vieno iš tėvų, o gal – prie savo monetų kolekcijos! Jei išorėje jis „autsaideris“, tai užsidaręs namuose tampa visišku vergu – savo sutuoktinio ar savo aistros.

Taigi, atpažinkime šias dvi medalio puses savyje. Ir jei paaiškėtų, kad mumyse reiškiasi kuris nors vienas kraštutinumas – paieškokime priešingo. Visai gali būti, kad toje srityje, kur mes esame „antipriklausomi“, mums nepamaišytų didesnis įsitraukimas. Žinoma, tai nėra labai lengva, tačiau stebėdami šešėlius mes galime atrasti daug įdomių dalykų. Tarkime, galime sužinoti, iš kurios pusės sklinda šviesa.

Olegas Lapinas