Štai jūs pragyvenote santuokoje pakankamai metų. Kažkada jūs svajojote, kad jūsų santuoka bus geresnė, nei jūsų tėvų. Tiesą sakant, ji išvis bus puiki!
Pirmieji bandymai sukurti rimtus santykius parodė, kad tai buvo tik bandymai. Ir štai pagaliau jūs susiradote kažką geresnio. Susituokėte, pagimdėte vaikų. Prabėgo metai, atsirado nusivylimo žymių. Metas paklausti savęs: ar aš vis dar ieškau idealios santuokos? Ateina šis metas tuomet, kai sutuoktinis pasirodė ne idealus. Ir tai dar per švelniai pasakyta. Jūs nusivylėte juo, nes jis atkakliai nenori tilpti į jūsų lūkesčių rėmus. Jei jūs vyras, tai jūsų žmona atkakliai nenori vėl tapti ta švelnia ir trapia būtybe, kokia ji buvo prieš santuoką. Jei jūs moteris, vyras atkakliai nenori keistis ir atsisakyti savo bjaurių jaunuoliškų įpročių. Iš kurių pomėgis motociklams, alui ir pornografijai – patys švelniausi. O kur dar svajonė apie idealų vaiką? Ne, jei jis dar mažas, viskas tvarkoje. Maži vaikai labai mieli. Tačiau jei jam paauglystė – sutikite: jis visai ne tas. Gerokai ne tas. Jis elgiasi taip, kad jums dėl jo gėda ir baisu.
Ir štai į jūsų sielą ateina baisi abejonė: galbūt aš padariau klaidą? Galbūt, man reikėjo elgtis kitaip? Reikėjo truputį palaukti ir nesituokti. Reikėjo atidžiau pasižvalgyti. Išsirinkti geresnį, tinkamesnį partnerį. O su vaiku – gal aš pridariau aibę auklėjimo klaidų? Man reikėjo su juo elgtis griežčiau. Ne, švelniau. Oi ne, reikėjo jam suteikti besąlygiškos meilės. Tačiau kuo ji skiriasi nuo leidimo viską daryti? Susipainiojau. Ir ką dabar daryti? Juk vėlu: šeimos neardysi, ypač turint omenyje paskolą. Vaiko iš naujo neperauklėsi – bjauri psichologinė teorija teigia, jog vaiko asmenybės pamatai dedami ankstyvoje vaikystėje… Belieka graužtis?
Žinoma, galima graužtis. Savigrauža – irgi laiko praleidimas. Tačiau yra kur kas geresnis kelias: ATSIŽADĖTI IDEALIOS SANTUOKOS MITO.
Pirmiausiai pagalvokime apie pačią sąvoką „ideali santuoka“. Jei žodis „santuoka“ analogiškas dviejų upių santakai, tai ką reiškia, kas dvi upės susilieja „idealiai“? Ką apskritai reiškia „ideali“ upė? O ką, gali būti „neteisinga“ ar „neideali“ upė? Tai absurdiška. Gamtoje negali būti nei idealaus medžio, nei idealaus krūmo, nei idealaus vėjo. Medis, krūmas ir vėjas tiesiog yra tokie, kokie yra. Gamtoje tam tikra prasme kiekvienas, netgi pats menkiausias krislelis tiesiog yra. Jei norite, jis yra visuomet tobulas. Tas pats yra ir su žmonėmis, jei tik mes laikome žmones gamtos dalimi. Du žmonės sujungė savo gyvenimo kelius. Kaip galima teigti, kad šis sujungimas yra „blogas“, „vidutiniškas“ ar „idealus“? Jis tiesiog yra. Žmonės tiesiog yra žmonės. Jie tiesiog kaip upės susiejo savo vagas. Ir dabar gyvena kartu bei tęsia giminę.
Toliau pagalvokime apie tai, kokius įsipareigojimus mums sukeltų bandymas gyventi „idealiai“. Tarkime, jūs ruošiatės santuokai ir renkatės PATĮ GERIAUSIĄ kandidatą. Tai reiškia, kad pagal tam tikrus požymius jis turi gerokai lenkti kitus. Ir tarkime, jums pasiseka tokį surasti. Tačiau ar tai nereiškia, kad jūs turite atitikti jį pagal šiuos požymius? Jei jis tobulo grožio vyras, ar nereiškia, kad privalote būti tobulos išvaizdos modelis? Jei jis daug uždirbantis verslininkas, ar tai nereiškia, kad ir jūs turite būti sėkminga verslininke? Jei jis intelektualas, ar tai neuždėtų tam tikrų reikalavimų jūsų intelektui? Priešingu atveju gautųsi „mezaljansas“, arba nelygi santuoka. Tuomet jus kankintų nuolatinis nepilnavertiškumo jausmas, nes jūsų išrinktasis nuolat užgožtų jus savo spindesiu. Jei jūs išsirenkate ne idealų, o normalų sutuoktinį, panašų į jus pačius, jūs greičiausiai jaučiate lygybę su juo. Jums gera kartu. Tačiau tam reikia paaukoti svajonę apie idealą.
Ar galime pasakyti, kad nusivylę savo sutuoktiniu mes turime ieškoti savo klaidų santykiuose su juo? Nieko panašaus. Sutuoktinis iš mūsų kažko tikisi, mes kažko tikimės iš jo. Jei mes galime padaryti tai, ko jis prašo, jis liks patenkintas. Tačiau tai neturi per daug kirstis su tuo, kas sukelia pasitenkinimą mums. Kurį laiką mes galime aukotis, ir daryti tai, kas mums nemalonu. Tačiau per keletą aukojimosi metų pas mus neišvengiamai kaupsis neteisybės jausmas. Ir mes sukilsime, sukelsime skandalą, pareikalausime teisybės arba tiesiog tyliai jam atkeršysime. Kitas kelias – nuolat derinti savo ir jo interesus – reikalauja dažnų atvirų pokalbių, o kartais – savotiškų „derybų“. Kas anaiptol nepanašu į jokį „idealų“ supratimą, kuomet kiekvienas tiesiog telepatiškai atspėtų tavo norus ir juos pildytų.
Beje, kažką panašaus galima pasakyti apie „idealius“ vaikus. Pasižiūrėkite į naujagimių palatą. Ar daug joje „idealių“ vaikų? Ne? Jie visi daugmaž panašūs. Ir toks panašumas garantuoja jų išgyvenimą. Gamta nemėgsta per daug nukrypstančių nuo vidurkio individų. Jeigu jūsų vaikas priklausytų ypatingai anksti besivystančių, ypatingai jautrių, ypatingai gražių vaikų kategorijai – tikriausiai, jūs turėtumėte džiaugtis?
Nieko panašaus – vaikai, kurie vystosi per greitai, ypač gabūs, ypač gražūs ir ypač jautrūs vaikai dažniausiai patiria ir daugiau skausmo, ir daugiau išskirtinumo jausmo. Juk ne veltui kai kuriuos iš jų vadina „indigo“ vaikais ir išskiria kaip ypatingo dėmesio reikalaujančią vaikų grupę. Tam tikra prasme jie ir yra „idealūs“ vaikai, nes turi su kaupu to, apie ką jūs taip svajojote: anksti išsivystantis kalbinis ir matematinis intelektas, muzikiniai bei erdviniai gabumai, ne vaikiškas atsakomybės jausmas ir sugebėjimas filosofiškai apibendrinti… Jums norėtųsi, kad jūsų vaikas tarp kitų jaustųsi kitoks, skirtingas? Ne? Tuomet jums teks atsisveikinti su idėja apie „idealų“ vaiką. Tegul jis geriau neklauso, kai jam bus antri metai, tegu verkia eidamas į darželį, tegu bėga iš pamokų mokykloje ir tegu kartais susimuša su kitais. Tegul vaikas būna tiesiog normalus vaikas – patikėkite, jam bus ir lengviau socializuotis, ir lengviau susirasti draugų. Perėjęs paauglystės amžių jis ieškos savo vietos visuomenėje ir greičiausiai padarys tai lengviau, nei tas, kuris nuo pat mažens neša „idealaus“ vaiko kryžių. Ir padarys jis tai nepaisant tų baimių ir graužaties, kuriomis mes lydime jo nukrypimus nuo mūsų numatyto kurso.
Kaip atsitiko, kad į mūsų kultūrą apskritai atėjo mintis apie „teisingą“ ir „neteisingą“ kursą, apie „gerą“ ir „blogą“ vaikų auklėjimo kryptį? Jei mes išliekame prie idėjos apie „idealų“ gyvenimą, mes privalome pripažinti, jog egzistuoja kažkokie IDEALŪS tikslai, vienintelė teisinga kryptis, susidedanti į teisingus veiksmus ir teisingus žodžius, nukreiptus į sutuoktinius ir vaikus…
Galbūt, taip ir yra, tačiau ši kryptis labai paprasta: vieną dieną mes visi užbaigsime savo gyvenimą. Vieni iš mūsų paliks po savęs šiltus prisiminimus. Kiti nepaliks jokių. Ir niekam ne motais bus, ar mes idealiai ar neidealiai bendravome su savo artimais žmonėmis. Kažkas liks iš mūsų, bet tai jau būsime ne mes, o tai, ką mes perdavėme kitiems. Perdavėme taip, kaip sugebėjome. Prisiminkime tai.
Olegas Lapinas