Jei mes žiūrime tik į išorinę reiškinių pusę, galime labai stipriai suklysti. Tarkime, kada vertiname vien rezultatą arba tas pastangas, kurias aiškiai matome. Iš tiesų mes niekada nežinome, kokią vidinę kainą sumoka žmogus už tai, ką jis daro.

Pavyzdžiui, maratone kažkas atbėgo paskutinis. Nevykėlis? Silpnas? Štai aš, kaip buvęs sportininkas, galvoju apie tai, kiek vidinių jėgų jam reikėjo, kad apskritai nepasitrauktų iš distancijos (o tokia pagunda yra) ir vis dėlto pasiektų finišą. Šalia to puikiai suvokdamas, kad jis – paskutinis.

Kiek vidinių pastangų reikia pasakyti tiesą į akis tėvams! Be paauglystės iššūkio, o su baime – kad tuoj tave nubaus. Ir dažnai juk nubaudžia. Taip išeina, kad nubaudžia – už tiesą.

Karys mūšio lauke iš baimės gali apsišlapinti (ir taip neretai atsitinka). Bet išlikti savo pozicijoje. Kažkas gali iš to juoktis, bet tie, kurie juokiasi – ar jie išliktų savo pozicijoje, jei jiems per kojas pradėtų tekėti iš siaubo?

Kiek vidinės drąsos reikia turėti, kad pasakytum paprasčiausią „ne“ savo viršininkui, kuris šiurpiai primena tėvą-tironą! Taip, tokį lemenantį, nepasitikintį, išsigandusį, silpną „ne“. Šis išgyvenimas pagal intensyvumą gali prilygti streso lygiui mūšyje.

Išeit į sceną ir pabaigti groti nesėkmingai pradėtą melodiją, suklydus toliau skaityti eiles, tęsti monologą… Arba išeiti į ringą po pralaimėtos kovos. Nevykusiai šokti nuo trijų metrų tramplino, kada nepaprastai norisi apsimesti sergančiu ir atsisakyti… Prisipažinti meilėje arba net prieiti prie merginos/vaikino. Pirmą kartą viešai paskelbti savo eilėraščius/straipsnius. Sutikti kolegoms pademonstruoti savo kaip psichologo darbą. Organizuoti su mažais vaikais spektaklį žiūrovams. Kalbėti su užsieniečiu jo kalba tuo juokingu ar grubiu akcentu. Vieniems visa tai lengva, o kitiems – tolygu atsidurti ant bedugnės krašto.

Jei kas nors prastai išėjo – visai nebūtina veidmainiškai girti žmogaus ir sakyti, kad „viskas puiku!“ Aš nemėgstu to dirbtinio pozityvo. Bet manau, jog labai svarbu išreikšti pagarbą tiems, kurie pasiryžo ir tai padarė. Tikroji drąsa ir pasireiškia būtent tomis akimirkomis – kai viskas viduje net sustingsta iš baimės, kada moki didelę vidinę kainą – ir vis dėlto darai. Esmė dažnai ne procesas ir ne rezultatas. Esmė ta, kad pasiryžai. Netgi tuomet, kada kažkam tai atrodo nesvarbu ir nereikšminga.

Štai todėl mūsų savigarbą taip trypia kažkieno pasitikintis „na, tai viso labo…“, „na, tai tiesiog…“ arba “ štai, jeigu…“ Iš pradžių nubėkite iki finišo. Paskutiniai. Lydimi švilpimo.

Vertė Dalia Lapinienė, autorius Ilja Latypovas.