Kažkada Platonas mokė: visas mūsų mokymasis – tai tik prisiminimai. Mūsų siela kažkada gyveno idėjų pasaulyje ir viską žinojo iš tiesų. Ir tai, kas mus šiandien supa – tai tik šešėliai ir atgarsiai to, kas buvo idėjų pasaulyje.

Ar moka mylėti šiuolaikinis žmogus? Ne, ne gražiai atrodantis ir standartinį tekstą iškalęs Holivudo aktorius. Ne, ne juokinga ir tokia suprantama moteriško romano herojė. Ir netgi ne seksualiai atrodanti televizinių pasimatymų šou dalyvė. Ar moka mylėti gyvas, pažįstamas tau laiptinės kaimynas, tu pati ir tie, kuriems tu esi sakiusi apie meilę?

Mūsų kultūroje “mylėti” po truputį pakeičiama žodžiu “mylėtis”. Labai aiškiai rašytojų ir režisierių dėmesys nuo meilės nukrypsta į seksą, į jo atspalvius ir perversijas. Ir Nobelio premijas ėmė skirti už kūrinius, kuriuose nagrinėjama ne meilė, o seksas, ir būtent seksas netradicinis. Ir kino festivaliuose prizus ėmė vis dažniau vieni kitiems duoti už netradicinio sekso atstovų pavaizdavimą netradicinės orientacijos režisieriai. Ir mūsų vaikai ruošdami pamokas visiškai ramiai žvilgteri į televizijos ekraną, kuriame aistringai rangosi nuogi kūnai. Jau nelabai svarbu, kokios tie kūnai lyties.

Ekranuose, žinoma, nerodoma nieko nenatūralaus. Nes tai, kad žmones apima aistra ir jie iš tiesų rangosi susipynę vienas su kitu, yra natūralu. Tačiau nelabai natūralu atrodo tai, kad mums vis dažniau duoda suprasti, kad šis dalykas atseit yra nuostabus ir geras be meilės. Mums akcentuoja žodžius “mėgautis”, “atrasti malonumą”, “sukelti malonumą” taip, tarsi mes visi, be išimties turime mokėti gyventi taip, kaip nežinia ko norintys persisotinę aristokratai restorane, arba mylėtis kaip aukštos klasės kurtizanės. Atseit, tokia jau šio gyvenimo prasmė: vieniems – išgauti iš gyvenimo kuo daugiau malonumo ir kitiems – sukelti kitam kuo daugiau malonumo. Ir juo garsesnė iš ekranų sklindanti sekso stenėjimų ir piniginius laimėjimus gaunančių piliečių muzika, juo tylesnė skamba sielų muzika, t.y. meilė.

Tai nereiškia, kad mums sakoma: meilės nereikia. Ne, apie meilę priimta labai džiaugsmingai ir su plačia šypsena sakyti: o kaipgi? Gerai yra meilė. O kaipgi? Būtinai! Tačiau po to prasideda tas, kas labai nukreipta į seksą. O apie meilę… Apie ją tik kažkaip nedrąsiai taip pasakoma, kad geriau, kai seksas būna su meile. O po to vėl – 90 % sekso ir kitų malonumų ekranuose ir spaudoje, ir kuklus likutis – meilei. Tačiau tas, kam teko valgyti geruose restoranuose arba mylėtis be meilės, gali patvirtinti, kad po to būna kažkoks nykumo ir tuštumos jausmas. “Post coitus omne animales triste” – “po sueities kiekvienas gyvūnas liūdi”- senas yra toks lotynų posakis. Sugalvojo jį visai ne katalikų inkvizitoriai, o hedonistai romėnai. Kurių gyvenime puotos ir laisvas seksas buvo tokie paplitę, kad net mūsų bulimikėms ir svingeriams nesisapnavo. Nepamirškime, kad Valentino šventė pamini slaptas vedybas iš meilės, kuomet valdžia, t.y. imperatorius, uždraudė tuoktis, o kviesdavo piliečius seksu užsiimti. T.y. tenykščio romėno aristokrato gyvenimas buvo labiau panašus į šiuolaikinėje erotinėje televizijoje propaguojamą. Sveiko jauno sportiško kūno, komfortabilaus namo, menų ir seksualumo kultas. O romėnai kažkodėl sugalvojo sakyti apie seksą “liūdi”. Ir po truputį į krikščionybę perėjo. Kodėl? Tikriausiai, iš savo tamsumo ir naivumo.

Tačiau, jei jūs vartote žurnalą, žiūrite filmą, šou ar dar ką nors, kur aistringai stena du aistros apimti bet nemylintys nuogi žmonės, o protarpiuose kas nors išlošia “Mersedesą” ar milijoną, jūs iš esmės žiūrite į veiksmą, kuris gyvenime abiem baigiasi nemaloniai. Ir jei tai ir vadinama laime – jums rodo vaizdelį, iš esmės melagingą. Nes jei jūs turite milijoną, jūs turite jį į kažką investuoti. Ir tada prasideda jūsų kryžių keliai – Lietuvos verslininko keliai. O jei jūs išbandytumėt seksą be meilės vieną, du ar tris kartus, jums tai greičiausiai nepradėtų kelti džiaugsmo. Nors jūs galite prie tokio sekso netgi priprasti, netgi į jį įsitraukti ir netgi kartoti ir kartoti lytinius veiksmus po kelis kart dienoje. Ir keisti lytinius partnerius jūs galite dažnai. Ir tai darydamos, jūs galite netgi išsilaikyti šiapus ribos, už kurios parašyta “nimfomanija”. Tai yra likti “normalia, šiuolaikiška, laisvą seksą mėgstančia moterimi”.

Iš pradžių aistra ir atrodo meilė. Atrodo, toks mielas jūsų draugas, švelnus ir dėmesingas. Ir jūs su juo tokia švelni ir rūpestinga tampate. “Mylime” – pavadinate jūs šią palaimą. Na kas gi čia, jei ne meilė? O čia, pasirodo, tik būsimo mylėjimosi avansas, daug čia tiesiog ir noro mylėti, ir slapto tikslo prisirišti. Tačiau be meilės aistra neišvengiamai priveda jus prie negražios scenos, kai su suirzimu, priekaištu ir pretenzija savo draugui išsakote jūs pykčio pilnus žodžius. Ir tarsi kaukė nuo jo nukrenta, jis staiga pasirodo jums žvėris toks gašlus ir egoistiškas, ir visai ne žavus. Nes atskleidžia save visišku savininku, savimyla ir perfekcionistu, kuris nori “kad viskas būtų aukštumoje”, t.y., kaip žurnale ar šou, o tai reiškia – kad jūs jam jokių scenų nekeltumėt. Ir jei jūs kelsite, jis pavadins tai isterija, pasiųs jus pas psichiatrą arba į laidą “Langai”. O jūs pasakysite jam, kad “jis nieko mylėti nesugeba”. Iš kur jūs atrasite, kad jis nesugeba – nelengva pasakyti. Tačiau tai sakydama, jūs jausite, kad kalbate tiesą. Kas dar kartą patvirtina Platono mintį, jog mes visi kažkada gyvenome sielų pasaulyje ir žinojome absoliučias tiesas. Tik va primiršome šiek tiek. Ir dėl užmaršumo supainiojome aistrą su meile. Ir kaina už tą užmaršumą – štai ši negraži scena. Kai mes patys sau ir mūsų mylimieji mums staiga tampame bjaurūs, egoistiški, žiaurūs ir lyg kaukes nusimetę. Ir tada atrodo mums, kad “nuo pat pradžių nebuvo čia jokios meilės”.

Tačiau demaskavusi save ir savo nemylintį draugelį, jūs vis vien jausite, kad be meilės jūsų gyvenimas toliau nebetenkina. Ir jums neišvengiamai teks paklausti savęs “ar kas nors mane šiame pasaulyje myli?” ir pagaliau “ar aš pati ką nors myliu?”

Eidami Platono keliu, išeikime į gamtą. Į pievą ar į mišką, kur netoliese dar liko. Pažiūrėkime į gamtą ir paklauskime savęs: “ar gamta myli mane?”

Štai šalto vėjelio gūsis nemaloniai pašiurpina jūsų kaklą ir jums trumpam pasirodo, kad gamta jums nesvetinga. Tačiau gūsis kaip mat nurimsta. Štai kažkokia snaigė pataiko jums į šnervę ir nudegina. Tačiau sekanti snaigė kutena jūsų blakstieną. Štai apsnigtos pušys – jos neprieštarauja, kad jūs prie jų prieisite ir net apkabinsite. Tyliai taip linguosis ir visai jūsų neatstums pušys. Ir netgi pusnys – į sniegą galima įkristi ir nieko neatsitiks, pasirodo, jis labai minkštas.

Pažiūrėkite – visa ši gamta moko mus, kas yra meilė. Jokia gamtos dalis aistringai negeidžia mūsų, neprikalbinėja į savo glėbį ir nekelia mums pretenzijų. Ar kelia kam nors pretenzijas gėlė, kurią jūs nuskinate? Ar upė, į kurią jūs įmetate akmenį?

Gamta mus priima, kai mes norime, ji leidžia mums ir pernakvoti pas save šiltą naktį. Ir nieko už tai neprašo. Ir visai mūsų neverčia pas save eiti.

Ir, tarp kitko, šitos pušys, ši žemė, šis vanduo, šitas dangus pergyvena mus ir mūsų anūkus. Na nejaugi, kol mes dar kvėpuojame, mes pabūsime šalia šių pušų, pavaikščiosime šia žeme, nuskinsime kelis “kačiukus” nuo medžio, paspoksosime į šį dangų, ir nieko iš jų neišmoksime? Gimėme naivūs ir tyru protu ir išeisime anapilin nieko iš gamtos neišmokę?

Na prisiminkime, prisiminkime, kas ta meilė, kol dar matome, girdime, jaučiame… Tyli ši muzika, tačiau įsiklausus – girdisi.

Olegas Lapinas