Ar iš tiesų gyvendami su kitu žmogumi mes neišvengiamai prieiname krizę?
Krizė – tai laikotarpis, kada tu, nors ir bijai pokyčių, tačiau negali gyventi taip, kaip anksčiau. Kažkas su tavimi įvyksta, ir tenka atsisveikinti su savo praeitimi bei susitikti su nežinoma ateitimi. Todėl krizės metu mus apninka anaiptol ne patys maloniausi jausmai – liūdesys atsisveikinant su praeitimi ir nerimas žvelgiant į ateitį. Apie krizes viešai žmonės nekalba, todėl spręsti dažnai tenka pagal skyrybų statistiką. Ji sako: žmonės labiausiai skiriasi pirmais septyniais metais po vedybų ir maždaug septynioliktais santuokos metais.
Santuokos krizės anaiptol nėra pirmosios krizės mūsų gyvenime. Prisiminkime, kad ir mokyklinį išleistuvių vakarą. Kad ir kaip nemėgtumėt mokyklos, tačiau ko gero, buvote prie jos prisirišę. Ir štai pasibaigus išleistuvėms su liūdesiu supratote, kad to, kas buvo, daugiau nebebus – nei bendraklasių, nei iki skausmo pažįstamo suolo, nei mokytojų. Niekada – niekada. Šis suvokimas verkti verčia. O priekyje – nežinomas, nors ir kiek viliojantis savarankiškas gyvenimas. Kuo tu jame būsi – neaišku, dėl to neramu. Kita kartą mes netgi regresuojame – verkiame, tampame maži ir bejėgiai, prašome aplinkinių: nereikalaukite iš manęs labai daug – aš nenoriu suaugti! Neramu, tačiau nebaigęs vidurinės, neįstosi į aukštąją.
Taigi, emocine prasme krizė susijusi su liūdesiu, atsižadėjimu, ateities baime, naujais reikalavimais ir – iš nepasitikėjimo – su nesąmoningu siekiu sugrįžti atgal, į saugią praeitį. Todėl krizės metu žmonės kartais elgiasi iracionaliai, ekscentriškai.
Tradiciškai santuokoje išskiria dvi krizes: pirmąją – ankstyvą, bei antrąją – vėlyvą.
Santuokos pirmoji krizė gali įvykti dvejopai.
Pirmas variantas – santuoka nuvilia iškart po vedybų.
Moteris sako: “viskas buvo gražu, kai jis man asistavo. Po vedybų pamačiau jį išgėrusį, o dar sužinojau, kad draugaudamas su manimi jis nevengė susitikinėti su kita. Verkiau, pykau ir supratau, kad jo nemyliu. Grįžau pas tėvus.”
Vyras sako: “viskas buvo gražu, kai mes tik susipažinome. Maniau, kad ji kitokia, nei visos – šokiuose atrodė pati gražiausia ir seksualiausia. Jau per vestuves supratau, kad jai labiausiai rūpi skudurai. O apsigyvenus pas jos motiną tarsi praregėjau ir supratau, kad gyvenimo jos namuose nepakęsiu. Išėjau po metų.”
Ankstyvoji santuokos krizė įvyksta jauname amžiuje. Ji susijusi su stipriu susižavėjimu ir iš to sekančiu stipriu nusivylimu. Susižavėjimą kelia pati gamta: moteriški ir vyriški lytiniai hormonai kuriam laikui padaro žmogų mažiau išrankų savo partneriui, dėl to beveik bet kuris priešingos lyties žmogus gali kelti stiprų susižavėjimą. Aistra būna akla, ir apima žmones, psichologiškai nesubrendusius bei neturinčius gilaus ryšio. Nusivylimas ateina gan greitai, kartais po kelių pasimylėjimų. Regresas pasireiškia tuo, kad vyras lyg vėl tampa paaugliu, užgeria su draugais, o mergina verkia mamai ant peties, – tarsi abu grįžta į paauglystę. Gerai būtų, jei jie išvis neskubėtų tuoktis, tačiau kartais sutuoktuves inspiruoja kuri nors pusė:
- Ji pastojo, ir jis, kaip doras vaikinas, turėjo vesti;
- Santuoką organizavo tėvai;
- Jaunieji pasidavė aplinkinių spaudimui: “jūs tokia graži pora”;
- Jie tuokėsi iš išskaičiavimo: ”man tuomet trūks plyš reikėjo buto”;
- Ji buvo nepaprasta gražuolė, bet… visiškai frigidiška;
- Jis buvo nepaprastas gražuolis, bet… gėjus.
- Tuokėsi iš principo – iš pykčio ir keršto kitam, arba kad ištrūktų iš tėvų namų.
Ankstyvosios santuokos krizė naudinga: supranti, kad seksualinis žavesys anaiptol nereiškia meilės. Mokaisi atskirti seksą ir meilę. Atsisveikini su idealizacija ir su nerimu lauki – kada gi pagaliau pamilsi iš tikrųjų?
Antrasis variantas – santuoka nuvilia atsiradus pirmiems vaikams. Įvyksta tai dažniausiai ketvirtaisiais – septintaisiais bendro gyvenimo metais. Ją komplikuoja gyvenimas su uošviais. Vėlesniame laikotarpyje skyrybos suretėja.
Moteris sako: ”maniau, kad mylėdamas mane, jis mylės ir mūsų vaiką. O jis užsidaro, išgėrinėja, ilgai išbūna darbe ar su draugais. Mes rečiau mylimės, nors, tiesą sakant, aš pati kalta: seksu mažiau domiuosi, be to apsileidau – sustorėjau, tapau tikra “mamyte”. Mane žeidžia, kad vyras žiūri į kitas moteris, ypač į pornografines gražuoles.”
Vyras sako:” Manau, kad ji myli ne tiek mane, kiek vaiką. Vaikas lipa pas mus miegoti į lovą, dažnai kelia naktimis – koks čia gali būti seksas. Miegame atskirai. Be to, kai gyvename kartu su jos tėvais, jaučiuosi ne savo namuose – atrodo, uošviai už sienos viską girdi. Ji dažnai kalba su manimi irzliai, priekaištauja, o juk dabar aš turiu daugiau užsidirbti, kas man už tai padėkoja?”
Kaip lengva buvo be vaikų – jaunieji galėdavo pramogauti ir keliauti, kiek nori. Dabar viskas komplikuojasi. Taip, vaikai – gražu, tačiau jie tokie reiklūs, rėkiantys, kartais sergantys, alkani maisto bei dėmesio! Krizės metu abu regresuoja: tai pasireiškia tuo, kad abu tarsi grįžta į priešvedybinį asistavimo laikotarpį – tačiau, deja, ne vienas su kitu.
Gerai būtų, jei tapus motina moteris nenustotų žavėti vyro. Tačiau:
- Maitinimui ir vaiko priežiūrai gamta numatė bei per hormonus realizuoja kitokias kūno formas, nei gundymui: iš moters – merginos “vapsvos” figūros moteriai – motinai gamta numatė “konteinerio” figūrą, tinkamą vaikui išnešioti bei apsaugoti.
- Maži vaikai siekia motinos dėmesio, lenda miegoti į sutuoktuvių lovą, taip atsistodami tarp sutuoktinių lyg “treti nereikalingi”.
- Nėštumas, gimdymas bei mažų vaikų priežiūra nelaikomi prestižiškais dalykais, JAV buvo išpublikuotos ekonomistų nuomonės, kad moters darbą namuose reikėtų finansiškai vertinti apie 30.000 $ per mėnesį, bet kiek realiai gauna motinos?
- Mūsų kraštuose nėra populiarūs haremai, todėl vyrai, prarandantys žmonos seksualinį dėmesį, artėja prie nepalankiai vertinamų pasitenkinimo formų (masturbacija, pornografija, neištikimybė).
- Partneriai dažniausiai nelabai moka vertinti vienas kito pastangas: dirbančiam vyrui atrodo, kad žmona, likusi su vaiku, nieko nedaro, tik sėdi namuose.
Motinai taip neatrodo. Trūksta pagarbos, įvertinimo.
Šios krizės metu moterys ir vyrai neretai ima žiūrėti “į šoną”. Jie tarsi ieško atokvėpio, tik dirbančioji pusė – dažniau ieško darbe (romanas su bendradarbe), sėdinti su vaikais – žvalgosi į tuos, kurie arčiau. Sėkminga išeitis iš šios krizės – išmokti gyventi “trijulėje”. Iki tol vyras ir žmona buvo duetas, dabar tenka mokytis įsileisti į savo santykius mažus žmogeliukus – reiklius, alkanus, norinčius dėmesio. Teks pakęsti šiokį tokį sekso, ramių naktų bei pramogų deficitą, atsisveikinti su prieš tai buvusia laisve, ir galų gale – išmokti gyventi, kaip tikra šeima. Tai, kas vargina, kartu ir brandina – sutuoktiniai mokosi ne tik mėgautis gyvenimu kartu, bet ir kartu rūpintis kitais. Tėvystės egzaminas – pakankamai ilgas. Krizės išsprendimas – vyras ir žmona vėl prisimena vienas kitą ir iš mamytės ir tėvelio vėl tampa vyru ir moterimi.
Vėlyvoji santuokos krizė – kai sutuoktiniai lieka be vaikų.
Vėlyvoji santuokos krizė ateina penkioliktais – aštuonioliktais santuokos metais, kai paūgėjo ir pradeda atsiskirti nuo šeimos vaikai. Paaugliai vis dažniau praleidžia laiką už šeimos ribų. Vyresnieji vaikai išvažiuoja mokytis, tuokiasi. Vyras ir žmona vėl lieka vienas su kitu. Jei anksčiau jie buvo praradę aistrą bei meilę, tai bent sakydavo: gyvename dėl vaikų. O dėl ko jiems gyventi dabar?
- Jie galėtų mėgautis seksu, jei tik vyrai išlaikytų savo jaunatvišką seksualumą, o moterys – dailias kūno formas, tačiau dabar jiems virš keturiasdešimt, ir bent jau vyrams ima ryškėti seksualinis atsilikimas nuo žmonų – “biologinės žirklės”.
- Jie galėtų turėti bendrų buitinių rūpesčių, bet butas, namai dažniausiai yra jau pastatyti ir sutvarkyti;
- Jie galėtų kartu keliauti, sportuoti, medituoti, tačiau tam reikia, kad jų interesai būtų panašūs.
- Gamta nenumatė šiam amžiui kažkokių specialių “žavesio” hormonų: mūsų protėviai dažniausiai šiame amžiuje jau mirdavo. Ką daryti – tenka rūpintis ne kartu su gamta bet eiti prieš gamtą – dėl to šio amžiaus žmones taip įtraukia jaunatviško gyvenimo kultas!
Ši krizė neretai sutampa su taip vadinama amžiaus vidurio krize, o pastarosios esmė – suvokimas, kad gyventi lieka mažiau, nei jau pragyvenai. Todėl šios dvi santuokos ir individuali krizės persipina. Atsiranda noras daryti kažką kitaip – tarkime, dirbti kitokį darbą, gyventi su kitokiu žmogumi. Iš čia – skyrybų šuolis, vėlyvi romanai. Moterims šios krizės pasekmės dažnai skaudžios dėl to, kad jos ne visuomet pajėgia konkuruoti su jaunomis gražuolėmis, kurios supa vyrą.
Šios krizės nauda – šansas iš tiesų pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis iš tikrųjų būtų tavo gyvenimas. Iki tol gyventas vertybes tenka peržiūrėti, metas suprasti, kas gi tu esi. Atsisveikini su jaunystės rožinėmis svajonėmis, tačiau suvoki, kad kai ką gali – ši krizė pasižymi ne tik liūdesiu, nerimu, bet ir paaugusiu savęs supratimu. Išgyvenę šią krizę pasitinka brandų amžių su nauju įkvėpimu bei naujų gyvenimu. Tai nebūtinai reiškia skyrybas – maždaug pusė visų porų atranda naujų, įdomių būdų būti kartu.
Taigi, išvada: krizių neišvengsi, bet iš jų gali išeiti pasimokęs. Kad ir kaip buvo liūdna atsisveikinti su mokykla, bet kažkada ateina metas tęsti mokslus – tik ne pradinėje, o aukštojoje gyvenimo mokykloje.
Olegas Lapinas