„Codependancy“ – taip angliškai vadinama būsena, kurioje gyvena alkoholikų, narkomanų ir kitų priklausomų žmonių šeimos nariai. Apie priklausomybes parašyta daug, apie šią žmonių kategoriją – mažai. Kas būdinga šiems žmonėms?

Ogi klasikiniai priklausomybių požymiai. Paimkite viską, ką alkoholikas pasakoja apie alkoholį, tik vietoje „alkoholis“ parašykite „alkoholikas“. Ir gausite labai daug panašių požymių. Paprastumo dėlei kalbėkime apie alkoholiką vyrą ir jo žmoną. Tačiau lygiai tas pats atsitinka, jei narkomanai, alkoholikai ar azartiniai lošėjai yra jūsų žmona, dukra, sūnus, tėvas ar motina. Taigi:

• Alkoholiko dieną žymi nesutramdomas noras išgerti;
• Alkoholiko artimą žymi nesutramdomas noras matyti ir kontroliuoti alkoholiką;

• Negavęs išgerti alkoholikas jaučia diskomfortą, nerimą, negali užmigti;
• Nesulaikęs grįžtant geriančio vyro (žmonos, motinos, vaiko) šeimos narys jaučia diskomfortą, nerimą, negali užmigti;

• Alkoholis tampa alkoholikui geriausiu draugu ir ramintoju;
• Tik grįžęs namo ir užmigęs alkoholikas žmonai leidžia ramiai užmigti;

• Alkoholis išstumia iš alkoholiko gyvenimo draugus ir pomėgius;
• Alkoholiko žmonos gyvenime nelieka draugų ir pomėgių – visas jos gyvenimas atiduotas vyrui;

• Alkoholikas turi priverstinį norą „sutvarkyti“ butelį, niekad nepalikdamas neišgerto skysčio;
• Alkoholiko žmona jaučia priverstinį norą iki galo „sutvarkyti“ vyrą. Ji ima elgtis su juo kaip su nepaklusniu vaiku, o vėliau –kaip su naminiu gyvūnu. Ir kreipdamasi pagalbos kalba apie jį taip, tarsi jis neturėtų nei savo valios, nei sąmonės: „daktare, prigąsdinkite jį, kad negertų –įsiūkite jam ką nors, įteikite jam, sutvarkykite jį.

„Kopriklausomą“ žmoną dėsningai apninka labai tipiški ir nusakomi norai bei jausmai. Iš pradžių ji neigia, kad šeimoje yra alkoholikas: elgiasi taip, tarsi to nebūtų; dangsto vyro išdaigas bei elgesio pažeidimus; įkalbinėja pati save ir kitus, jog „tai yra normalu, jis tiesiog kartais leidžia sau daugiau išgerti“.

Vėliau ji ima ant savęs vis didesnę atsakomybę už šeimos narį: geria už jį ir kartu su juo alkoholį, paslapčia jį išpila, skiedžia vandeniu. Ji aukoja tam savo laiką ir dėmesį, o alkoholizmas tampa svarbiausia jos išgyvenimų tema. „Koks jis šiandien grįš?“; “Ką sako jo balsas per telefoną?“ –štai pagrindinės mintys, apimančios žmoną vakarais. Ji pati jaučia tai kaip didžiulės meilės išraišką. Moteris nė nesuvokia, kad meilės reikia jai pačiai –ši mintis jai netgi svetima. „Man svarbu mylėti, o būti mylimai – palauks“.

Ir pagaliau ateina didžiulis pyktis, kurį kartais nuo karto lydi įniršio priepuoliai: geriantį vyrą norisi sumušti, suspardyti, užmušti! Jei tokių protrūkių ir įvyksta, po jų seka apgailestavimas ir nauji meilės antplūdžiai. Moteriai ima atrodyti, kad vyro gėrimo priežastis –jos nepakankama meilė jam. Ji vis ieško paslėptų buteliukų, o vyras vis gudriau juos slepia. Jis pyksta, nes su juo elgiamasi kaip su vaiku. Todėl jam darosi  pikta, įsijungia išradingumas –jo sukontroliuoti nepavyksta, pakeisti neišeina.

Į ką tai veda? Kopriklausomybė vystosi, moteris per anksti susensta. Ji apleidžia savo pomėgius ir gyvenimą, nustoja save gerbti, ima skųstis galvos, pilvo skausmais. Vienu momentu vyras gali suartėti su kita moterimi ir žmona jaučia nenusakomą gailestį sau, bejėgį pyktį ir nusivylimą. Ji nebegerbia savęs, todėl jai sunku tikėtis pagarbos iš sutuoktinio.

Tuomet, kai „duobės dugnas“ pasiektas, prasideda kopriklausomo asmens kelias atgal. Visa tai labai primena Orfėjaus ir Euridikės kelionę – iš pradžių gilyn į požemių karalystę pas mirusius, o po to atgal –į šviesą, į Žemės paviršių. Dabar kopriklausomam žmogui tenka išmokti:

• Kad jis irgi turi savo poreikius, kuriuos reikia jausti;
• Kad jis irgi jaučia jausmus, ypač pyktį, kurį reikia suvokti ir išreikšti;
• Kad jokia meilė neišgydys nuo priklausomybės jokio žmogaus;
• Kad nepaisant to priklausomas žmogus –ne pasileidėlis, ne piktavalis, o tiesiog sergantis;
• Kad didinant kontrolę didėja geriančio žmogaus pasipriešinimas;
• Kad kaltinant ir moralizuojant auga geriančio asmens kaltės jausmas, kurį jis „užgeria“;
• Kad kai kuriems dalykams atsitikti negalima kelti jokių sąlygų;
• Kad galima tik tikėti jėga, kuri yra aukštesnė už žmogaus norus ir protą.

Ir štai tuomet, kai žmona prisimena apie savo poreikius, įsigyja savų draugų, ima labiau tikėti, nei kontroliuoti –tuomet po truputį atsitinka stebuklai. Ji gali išsiskirti su sutuoktiniu, o gali gyventi su juo. Tačiau dabar ji turi savo erdvę, kurioje ji nepriklauso nuo sutuoktinio. Ją užima ne vyras, ne jo įpročiai, ne jo vargai. Ją užima gyvenimas. Visuomet įvairesnis ir įdomesnis už butelio paieškas. Pasakyti tai lengva. Kelias į tai iš tiesų primena kelią po požemio karalystę –tikrąjį Pragarą. Kas ėjo ar eina šiuo keliu, tas žino.

Tačiau einantys į šviesą anksčiau ar vėliau išeina į paviršių. Ir būna išmokę svarbiausio dalyko gyvenime –tikėjimo.

Olegas Lapinas