Žinote, kaip aš atskiriu teoretiką nuo praktiko? Teoretikai mėgsta mokyti, kad reikia „priimti“, „mylėti“. Pageidautina, besąlygiškai. Jie iškilmingai kalba apie Visatos grožį, dieviškąsias energijas, širdžių susijungimą, energijos tėkmę.
Paprastai jie kalba apie tai pirmai pasitaikiusiai auditorijai. Jiems pavyksta sklandžiai pasakoti, sukurti gražias logines grandines. Apie tai jie gali kalbėti valandomis / paromis, paskanindami visa tai arbatos ceremonijomis ar pasisėdėjimais ekologiško maisto kavinėse.
Ogi raštingo praktiko, kuris iš tiesų susigaudo temose, kurios slypi už „priėmimo“, jūs niekada neišgirsite apie tai kalbant. Jis niekada nepatars jums ko nors „priimti“ ar „mylėti“. Ne todėl, kad tai būtų neteisinga, o todėl, kad jis žino, kiek tai kainuoja realiose, nesufantazuotose būsenose.
Jeigu jūs iš tiesų panorėsite nueiti ten, kur gali slėptis tas pats „priėmimas“, jus gali išversti į kitą pusę – jums gali atsiverti tokios sielos žaizdos, kurias, galimas dalykas, jūs jau seniai užklijavote pleistru, ant kurio ryškiu flomasteriu užrašyta „Mano gyvenimas nuostabus! Myliu visus!“.
Tikras atleidimas ir priėmimas – tai labai sudėtingas ir skausmingas procesas, kurio metu neretai iš tiesų su šaknimis išraunami tie dalykai, kurie sunkiai, bet įprastai guli ant širdies.
Ir šį kelią reikia praeiti pačiam, su savimi. Galimas dalykas, su praktiškai tame susigaudančiu žmogumi. Bet savo paties dvasinėmis „kojytėmis“.
Pradžioje, žinoma, bus skausminga. Gerai gali būti po to.
Jelena Kozačuk
Vertė Dalia Lapinienė
