Visos religijos naudojasi būtent šiuo poreikiu – dievulis myli tave besąlygiškai, dėl to tu jam skolingas. Tėvas ar mama, mini dievuliai, elgiasi lygiai taip pat: „aš myliu tave vien dėl to, kad tu mano vaikas, todėl esi skolingas“. Skolos lygis varijuoja nuo „tiesiog gyvenk“ ir „užauk laimingas ir sėkmės lydimas žmogus“ iki visiškai rimtų variantų kaip „pateisink į tave įdėtas pastangas ir priemones“.

Nežiūrint į visa tai, jokie tėvai negali duoti vaikui tos efemeriškos besąlyginės meilės, kurios trokšta jo siela. Kada aš neduodu vaikui saldainio prieš pietus ir prašau palaukti iki deserto, jis gali labai nuoširdžiai man išrėkti: „Todėl, kad tu manęs nemyli!“. Ir jo pasaulio vaizdas yra būtent toks.

Greičiausiai, tai natūrali mano mylimos neidealios sansaros būsena: nuolatinis siekis gauti absoliučią, neginčijamą ir visiškai besąlyginę meilę visomis jos apraiškomis ir visomis kalbomis, visą laiką susidurti su jos trūkumu ir tada kažką kurti su viltimi, kad padarysiu viską, ką privalau, kad mane mylėtų. Ir išmintis ateina drauge su suvokimu, kokia bergždžia ši svajonė. Su supratimu, kad pastangos ir vidinis „privalau“ vertinga savaime, o meilė – visai apie ką kita. Apie žmogiškumą, ryšį, sąžinę, pasitikėjimą, apie „daryk tai, ką privalai, o kaip jau bus, taip bus“.

Jaunystėje aš įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, nepaprastai, iki drebulio. Po dviejų mėnesių mano išrinktasis taktiškai ir sąžiningai pranešė man, kad mums nepakeliui. Ištisą dieną aš gulėjau įsikniaubusi veidu į pagalvę ir raudojau. Jaustis nemylimai buvo visiškai nepakeliama. Vėliau tas pats geležinis žvėriukas, kuris saugo mane visą gyvenimą, sukilo ir liepė man prisiekti, kad daugiau niekada neleisiu su savimi taip elgtis. Ir aš iš tiesų neleidau.

Aš nušlifavau įgūdžius ir užrakinau jausmus geležine spyna. Aš išmokau gaudytis žmonėse ir per mylią apeiti tuos, kurie nežadėjo ištikimybės. Aš profilaktiškai nutraukdavau visus santykius gerokai prieš tai, kol jie pradėdavo atrodyti neturintys ateities. Aš nežaisdavau tų žaidimų, kuriuos galėdavau pralaimėti, o tuos, kuriuos žaisdavau, visada išlošdavau bet kokia kaina. Aš išmokau strategijos, taktikos, sugebėjimo metų metus laukti tinkamo momento. Išmokau niekada nepaleisti iš akių tikslo, niekada nepasiduoti, skaityti žmones ir žaisti žmonėmis, pralaimėjimus paversti pergalėmis ir bet kurioje nepažįstamoje situacijoje išlaikyti poker face’ą.

Aš piešiau savo gyvenimą eilutė po eilutės įsivaizduojamame portfolio. Lygiai tokie patys įsivaizduojami priekabūs teisėjai nuolatos peržiūrinėja mano portfolio ir pritariamai linksi galvomis: „Ach, ji ir šitai? Na, ji pavaro! Ir kinų kalba? Ir vaikai? Ir karjera? Ir be pagalbos? Ir rašo? Ir pyragus kepa? Ir namai Londone? Ir verslas? Ir boksas? Ir graži? Ir muštis moka? Ir šitai? Ir ten buvo? Ir tai bandė? Ir laužą moka įkurti? Ir gimdė be nuskausminimo? Ir lektorė? Ir pinigus uždirba? Ir raudonas diplomas? Ir išvykos į laukinę gamtą? Na, ji pavaro!“

O taip, aš pavarau, štai jau 40 metų. Kokių tik kalnų nenuverstum, kad tik sumažintum riziką, kad tu kažkurioje srityje gali nebūti gera. Ir kas ten žino, galbūt toji sritis tave ir sužlugdys. Taigi, megzti aš irgi moku, dėl visa ko.

Kada ilgai ir atkakliai sieki visuotinio susižavėjimo, anksčiau ar vėliau jį užsidirbi. Kada išmoksti valdyti aplinkinių reakcijų pultelį, praktiškai tampi nepažeidžiama. Ir tu visada turi tūzą arba špygą kišenėje, kad iš bet kokios situacijos išeitum kaip karalienė.

Ir taip tu kuri pasitikėjimą savimi, ramybę ir žinojimą, kad išgyvensi bet kokią situaciją. Šis pasitikėjimas sukuria dar daugiau pasitikėjimo, ir štai, tu jau vaikštai su neginčijamų savybių ir pasiekimų korsetu, kuris ne tik pridengia nuo skausmo tavo nepasitikinčią sielą, bet ir tampa apsauga, parama ir kelrode žvaigžde.

Ir tiktai giliai viduje, lygiai kaip ir anksčiau, krūpčioja nuo įtarimų dūrių ir pavargusioje rankytėje laiko skaičiuoklę maža nemylima mergaitė. Spragt – vėl iš jos nepaėmė interviu. Spragt – vėl jie tokie laimingi toje nuotraukoje, o jos niekas nepakvietė. Ji dar ir dar kartą stovi sau viena tylėdama žaidimų aikštelėje, o jos taip niekas ir nepakvietė žaisti. Spragt – nepakvietė į vestuves. Spragt – pagyrė ne ją. Spragt – niekas neatsisėdo ekskursijoje šalia jos. Spragt – jiems linksma, ir jie juokiasi be jos. Spaudo pirščiuku skaičiuoklę ir begalybę kartų įrodinėja neegzistuojančią teoremą, kurioje jos vis vien nemyli.

Olga Nečajeva

Vertė Dalia Lapinienė