Jūs gyvenate su žmogumi, kurį mylite. Iš kur jūs tai žinote? Jaučiate. O taip pat darote artimam žmogui visokius malonius dalykus. Psichologija, nagrinėjanti mūsų jausmus, moko mus, jog vienais jausmais mes kartais dangstome kitokius jausmus. O veiksmais kartais bandome pamaloninti. Kaip sužinoti, ar jūsų meilė tikra, o gal tai tik skydas nemeilei? Iš kelių dalykų. Pavyzdžiui, iš deficito jausmo ir iš to, kad žmogus stengiasi.
Nemeilės rūšių yra įvairių: pradėkime nuo kaltės jausmo. Jūs buvote neištikima savo sutuoktiniui arba dar geriau – jis buvo neištikimas jums. Dabar jis dovanoja jums gėles, kviečia į kavinę ir siūlo apsipirkti. Tokie jo veiksmai, nors ir atrodo, kaip meilės išraiška, jūsų kažkodėl neuždega. Taip yra todėl, jog jūsų intuicija sako: jis jaučiasi kaltas. Kai jūs pati nusikalstate prieš ką nors, jums irgi norisi atsilyginti, išpirkti kaltę, išprašyti atleidimą. Senas instinktyvus mechanizmas. Jo patikrinimui mes turime tik vieną priemonę – intuiciją. Ir vieną demaskuojančią priemonę, pasakyti: „Tu taip nesistenk, aš tau atleisiu, kai galėsiu“.
Kita nemeilė, maskuojama kaip meilė, yra išsikyrimo baimė. Sutuoktinis arba dar geriau – pažįstamas – gali jus palikti. Jūs bijote likti viena, todėl elgiatės su juo neramiai globėjiškai. Tai atrodo šitaip: jūs blaškotės po kambarį, kosminiu greičiu bandote padengti stalą, skubate užplikyti arbatą ar išvirti jam kavos. Vos tik jam paminėjus, kad jam norisi kai ką pasiskaityti, jūs lekiate į kitą kambarį ir atnešate jam reikiamą knygą. Jūsų veiksmai atrodo, kaip meilė, tačiau sielos gilumoje jūs jaučiate nerimą. Jei taip elgiasi jis, jūs irgi intuityviai pajuntate jo baimę. Demaskuojanti priemonė: pasakyti baimingam žmogui: „Net jei tu būsi labai blogas, aš vis vien su tavimi liksiu“.
Dar vienas variantas – netikėtas meilės jausmas, kuris aplanko jus prieš jus nuskriaudusį artimą žmogų. Taip, jis pasielgė su jumis kiauliškai, išviliojo, pragėrė ar pralošė visus jūsų pinigus, apgavo jus ir išdavė. Vietoj lauktos neapykantos jus užlieja šilta meilės banga. Jūs viską atleidžiate ir nuoširdžiai jaučiate, kad be proto mylite šį žmogų, ką tik jis jums bedarytų. Aplinkiniams atrodo, jog jūs savęs negerbiate, tačiau jūs nieko negalite su savimi padaryti. Šiuo atveju jūsų pyktį, neapykantą ir nusivylimą uždengė atvirkštinė reakcija – meilės jausmas. Apie tai, ką jis slepia, jums gali papasakoti aplinkiniai, dažnai pastebintys: negi tu ant jo nė kiek nepyksti? Demaskuojanti priemonė: „Ar tu taip bijai ant manęs supykti? Manai, aš nuo to sugriūsiu?“
Negalima pamiršti ir dar vienos nemeilės rūšies – aistros turėti, valdyti ir naudotis. Kai žmogų apėmęs geismas suvokiamas kaip aistringa meilė: jei tai daro kitas su jumis, jūs jaučiatės daiktu, kurį tiesiog išnaudoja. Jei jūs tai darote patys, jums tiesiog „geismas aptemdo smegenis“. Kad tai nemeilė, gali pajausti pats šios „meilės“ objektas – jis jaučiasi išprievartautas ar išnaudotas. Demaskuojanti priemonė: „kitą kartą aš tai padarysiu tau“.
Nemeilė gali atrodyti, kaip meilė, kai žmogus tiesiog vengia konfliktų, bijo įskaudinti ir saugo jus nuo savo agresijos. Tuomet jis priima ir nuolankiai leidžia jums būti chamu, kelti aplinkui save betvarkę ir griauti jo daiktus bei ramybę. Jis tik šypsosi, tarsi būtų Šventasis, ir jūs pradedate įtarti, kad jis tiesiog vengia rodyti „negerus“ jausmus. Žinoma, kurį laiką tai sukelia jums kaltės jausmą, tačiau galų gale jūs pajuntate suirzimą, jis „užmušinėja jus savo gerumu“. Demaskavimas: „Tu labai daug man leidi, tačiau nieko neleidi sau“.
Nemeilė gali maskuotis kaip globa, kai vienas iš jūsų tampa bejėgišku vaiku, o kitas atlieka „tėvelio“ ar „mamytės“ vaidmenį. Tuomet jis prisiima visą atsakomybę, apmoka kito sąskaitas, moko jį gyventi, gydo, sprendžia jo socialinius klausimus. Nemeilę išduoda dažnai atsirandantys pykčio priepuoliai ir frazės: „tau visai nerūpi, kaip aš jaučiuosi!” bei „nebūk mažas vaikas!”. Demaskuoti tokius santykius gali trečias stebėtojas, kuris pasako: „Panašu, kad jums abiems trūksta gerų tėvų“. Įdomu, kad šis posakis ypač tinka tam, kas atlieka „tėvo ar mamos“ vaidmenį. Globodamas kitą jis dangsto savo paties globos poreikį.
Kaip matote, nemeilė dažniausiai kyla iš deficito jausmo.
O štai tikros meilės požymiai:
- Jūs jaučiate gilią pagarbą sau ir šalia esančiam žmogui. Ši pagarba perauga į džiaugsmą, pagalvojus, kad žmogus tiesiog yra šiame pasaulyje.
- Jūs turite jėgos, jausmų ir kūrybinės fantazijos perteklių ir galite pasidalinti jais su mylimu žmogumi.
- Jūs suprantate kitą žmogų, nes galite pajausti tai, ką jaučia jis. Būtina sąlyga – jūs neleidžiate jam manipuliuoti jumis, nes pats juo nemanipuliuojate. Tai reiškia: nei jis kaltas dėl jūsų jausmų, nei jūs – dėl jo.
- Jūs galite būti vienas kitam draugais ar meilužiais, tačiau netampate vienas kitam nei mamyte, nei tėveliu.
- Skirtingai, nei priimta manyti, jūs pažįstate vienas kitą ne tiek nelaimėje, kiek džiaugsme. Taip, jūs mokate džiaugtis kartu!
Kaip matote, meilė – dalykas, susijęs su pilnatve, su energijos pertekliumi, iš čia kylančiu džiaugsmu. Todėl kol mes viso to neturime, nevadinkime nemeilės meile. Ir tik po to, kai pasijusime „pilni“, sutikime meilės pasirodymą, kaip sutinkame tekančią saulę.
Olegas Lapinas