Isterijos nebėra. Tai yra, gydytojai nebegali rašyti šios diagnozės. O anksčiau taip vadindavo ir tam tikrus sutrikimus ir žmones, kurie pasižymėjo labai demonstratyviu elgesiu. Žmones, turinčius tam tikrus charakterio bruožus, dabar psichiatrai vadina „histrioninėmis asmenybėmis“. Kūniškus sutrikimus, kuriems nėra jokio fizinio pagrindo, vadina „konversiniais sutrikimais“ – nuo žodžio „converso“ – „paversti“. Tai reiškia „psichinį reiškinį – emocijas – verčiu kūnišku reiškiniu“. Kodėl gydytojai nebenaudoja tokio trumpo žodžio „isterija“?

Taip yra todėl, kad šis pavadinimas turėjo menkinančią reikšmę. „Isteriką kelia“, „apsimeta“, „simuliuoja“ – šiuos žodžius žmonės sulygindavo. Ir netgi toli nuo psichiatrijos esantys gydytojai pamatę tokią pacientę, tegali pasakyti: „Dėmesio jai reikia“. Kartais tai tiesa. Tačiau jūs galite pasakyti, kad dėmesio kiekvienam žmogui reikia. Kodėl gi mes visi netampame vienodai demonstratyvūs?

Todėl, kad demonstratyviai besielgiantis žmogus:

• Labai mažai kreipia dėmesio į savo tikrus norus ir pergyvenimus;
• Vietoj to užimtas išoriniais dalykai – ypač žmonių santykiais;
• Sielos gilumoje nevertina savęs;
• Jaučiasi nesaugiai be žmonių dėmesio;
• Nuolat bijo išnykti tuštumoje;
• Yra labai reiklus aplinkiniams;
• Bet nemoka įprastais būdais gauti iš jų tai, ko jam reikia;
• Nori meilės ir dėmesio;
• Nuolat patenka į situacijas, kai kas nors priima jų elgesį kaip kvietimą seksui;
• O sekso iš tikrųjų vengia.

„Aš nesuprantu, – kalba Gražina išsitiesdama, užmetanti rankas už kėdės atlošo ir išlenkdama  krūtis po aptemtu raudonu bliuzeliu, – kodėl vyrai prie manęs seksualiai priekabiauja. Jie, – tęsia jinai, paglostydama savo aukštai apnuogintą šlaunį – nesupranta, kad man reikia tik švelnumo… O jų prisilietimai man atgrasūs“.

Taip yra ne tik su isterija. Mes matome, kaip bet kuris žmogus elgiasi, girdime, kaip jis kalba. Kartais užsikrečiame jo nuotaika. Tačiau niekuomet nežinome, kokie gilesni žmogaus įsitikinimai lemia tokią išraišką. Nes ir pats žmogus nevisada tai žino. Taigi, pažiūrėkime, kas yra histrioniniai bruožai. Ir kas yra konversinis sutrikimas. O žodžius „isteriškas“ ir „isterija“ turėkime galvoje.

Iš tiesų, histrioninių bruožų turintis žmogus labai lengvai pritraukia dėmesį. Netgi be žodžių. Dažniausiai mūsų kultūroje traukti prie savęs dėmesį priimta moterims. Moterys tradiciškai pasyviai gundo, vyrai tradiciškai aktyviai siekia. Labai siekiantį dėmesio vyriškį lengva apkaltinti. Atseit, „nevyriškas“. Histrioniniai bruožai moterims yra labiau toleruojami, nei vyrams.

Todėl histrioninių bruožų turinti moteris be ypatingo susivaržymo:

• Rengiasi labai gundančiai: labai trumpas sijonas;
• Labai matoma krūtinė;
• Labai ryški kosmetika;
• Labai ryškiai dažyti plaukai;
• Labai daug ryškios, ypač raudonos spalvos rūbuose;
• Labai daug gestų, susijusių su gundymų: plaukų taisymas; krūtų paryškinimas; „Netyčia“ rodomas vyrams apatinis trikotažas;
• Labai garsus juokas.

Kaip rengiasi histrioninių bruožų turintys vyrai – palieku jūsų fantazijai. Histrioniniai bruožai – vaikystėje besiformuojantis stilius. Atradimas. Žinoma, reikia turėti kažkokių įgimtų savybių – lakią vaizduotę, labai lankstų prisitaikymą prie kito žmogaus, kraštutinę orientaciją į išorę. Kai tėvelis ar motina elgiasi su savo vaiku ir gundančiai, ir atstumiančiai, kai moko savo elgesiu, kad jausmus reikia neigti, o esi niekas, jei nepatinki kitiems – išmoksti to paties.

Visa tai, be abejo niekaip nesusiję nei su sąmoningu noru gundyti, nei su lytiniu potraukiu. Histrioninės asmenybės dažniausiai turi nedidelį lytinį potraukį. Joms labiau patinka romantika. Tokios aprangos nesąmoningas tikslas – paveikti kitos lyties atstovus. Paveikti – reiškia „manipuliuoti“. Manipuliuodami kuo nors mes jaučiamės saugesni ir labiau pasitikime savimi.

„Mama, – sako suaugusi gyvenanti su motina dukra, – aš noriu paimti atostogų. Aš turiu draugą ir mes važiuosime prie jūros“.

„Taip, žinoma,… Oi, kaip siaubingai suspaudė širdį…– Nieko , nesirūpink.. Visą naktį nemiegojau – reikia kviesti greitąją…“

Šiuo atveju mama juokiu būdu nesimuliuoja – veikia jos pasąmoningas siekis – išlaikyti dukrą šalia. Pojūčiai širdies plote – tikri. Tačiau jie veikia dukrą kaip manipuliacija. Ir dukra bejėgė ką nors pasakyti – juk mama serga. Ji priversta pasilikti su ja. Ir net pykti ant jos negali.

Histrioniniai bruožai pasireiškia ir kalbos stiliuje. Histrioninis stilius – kalbėti labai emocingai, impresionistine maniera. Čia nėra faktų ir datų, čia yra emocinė jų interpretacija.

„Aš negaliu atsipeikėti! Tai buvo siaubinga! Aš niekad negirdėjau, kad taip kas elgtųsi su žmogumi! Kas buvo? Jis pasielgė kiauliškai. Štai kas buvo“.

Šitaip moteris pasakoja jums apie tai, kas įvyko tarp jos ir pažįstamo. Jūs supratote, kas įvyko? Jūs galite tik įsivaizduoti. Tai yra, jūs neturite faktų. Jų vietą jums užima jūsų pačių  įspūdžiai. Tai ir yra impresionizmas.

Histrioninė kalbėjimo maniera – vengti tam tikrų nemalonių temų. O nemalonios temos – tai liūdesys, pyktis, pavydas. Jeigu tokio žmogaus klausiate apie kažką, ką jis padarė ne taip, jo atsakymas skamba, pavyzdžiui, taip: „Kodėl aš nebesusitinku su savo drauge? Ak… kažkaip staiga ėmė pykinti… Žinai, noriu papasakoti tau savo sapną. Jis labai įdomus. Žiūrėk – koks gražus paukštelis skrenda… Tai štai…“.

Histrioninis bruožas – paneigti pyktį visai arba paversti jį priešingu jausmu:

„Ar aš myliu savo tėvą? Siaubingai. Aš jį dievinu… Ką aš jaučiu dėl to, kad jis mus metė vaikystėje? Aš… kažkaip galvą suskaudo. Tuoj apalpsiu“.

Pastebėjote? Vietoj laukiamo atsakymo „aš pykstu“ jūs girdite priešingą – „siaubingai myliu“. Tai ne melas. Iš tiesų žmogus tiki, kad dievina savo tėvą. Kalbantis su juo ilgiau paaiškės, kad kažkur gilumoje slypi neapykanta. Labai nenoriai histrioninė asmenybė atskleis šiuos jausmus. Ir atskleisdama, ji bus nuleidusi akis, kalbės tyliai. Arba piktai sušuks ir užsipuls pašnekovą. Kai gilesni jausmai pasirodo netikėtai, su riksmu ir ašaromis, tai atrodo, kaip tradicinė „isterika“. O klausiančiojo psichoterapeuto atžvilgiu dažnai jaučiamas ne tik dėkingumas, bet ir pyktis – kam reikėjo kapstytis taip giliai? Todėl psichoterapeuto darbas yra nelengvas.

Tačiau išryškinus šiuos gilius jausmus, gali išnykti galvos skausmai. Panašiuose simptomuose simboliškai išreiškiama sielos būsena. Jūs turbūt supratote, kad šios moteriškės galvos skausmas – tai ir buvo vienas iš tų sutrikimų, kurie vadinasi „konversiniai“? Jų yra daugiau:

• Galvos svaigimai (panašus yra smegenų uždegimo požymis) – gilesnis jausmas gali būti toks: „mane traukia nueiti į šoną“;
• Oro trūkumas (primena astmą) – gilesnė prasmė, pavyzdžiui, tokia: „man trūksta vietos, kaip asmenybei“;
• Širdies permušimai (primena širdies ligą) – „mano širdis apmiršta iš baimės“;
• Vėmimai (panašūs į gastrito simptomus) – „aš negaliu suvirškinti susiklosčiusios situacijos“;
• Kūno nejautra ir negalėjimas judėti (panašu į smegenų kraujotakos sutrikimus) – „atstokite nuo manęs, aš kai ko nenoriu daryti ir jausti“;
• Traukuliai su sąmonės netekimu (primena epilepsiją) – „visa tai man per sunku suvokti“;
• Vidurių skausmai (primena pilvo organų uždegimus) – „aš nešioju savyje skausmingus prisiminimus“;
• Ir t.t.
• Nemanykime, kad bet koks simptomas yra konversinis. Tačiau visais šiais atvejais kruopštus medicininis ištyrimas parodo, kad organai yra sveiki. Vadinasi, tai savotiška kalba. Kūnas kalba apie sielos būsenas. Nes pats žmogus šias būsenas ignoruoja. Jis jas neigia. Nes labai nori patikti kitiems. Padaryti jiems gerą įspūdį. Įsiteikti.

Todėl nemenkinkime histrioninių asmenybių. Ir gerbkime konversinius simptomus. Taip šie žmonės kalbasi su mumis. Padėkime jiems tik vienu požiūriu – kad jie imtų kalbėtis su mumis ne kūnu, o žodžiais. Gal mes tuomet juos suprasime?

Olegas Lapinas