Kaip žinome, romanai būna laimingi ir nelamingi. Internetas jų eigai turi tik netiesioginį poveikį. Ar tikrai?

Romanas – tai jums ne realybės šou. Juose tave palaiko žiūrovai. „Už“ ir „prieš“ balsuoja. Prie kompiuterio gi aistros verda be jokio aplinkinių palaikymo. Ne, žinoma, internautė pasidalina savo santykių niuansais su geriausia drauge ar dar su kuo nors, tačiau tūkstantinės už tave balsuojančios auditorijos ji neturi. Todėl norint dėmesio, meilės, simpatijų ir šiek tiek pasirodyti – geriau eiti į realybės šou. Na, bent atrankoje sudalyvauti. Gal ir iškris koks šansas. Internetiniame romane šansai kitokie.

Ne, iš pradžių viskas būna labai gražu. Juk svarbiausia romane yra būtent grožis. Santykių grožis ir paslaptis. Apie santykius – kaip į tave žiūrima – Internete galima spręsti tik iš  nuojautos, fantazijos ir truputį iš žodžių. Žodžiai, kuriuos skaitai monitoriuje – šie nuostabūs žodžiai – iš žaidimo virsta maloniu flirtu, o iš flirto – prisirišimu. Prisirišimas gi, kaip žinia, verčia ilgėtis, o ilgesys sukelia saldžią kančią. Kam gi daugiau mums duoti meilės romanai? Kad patirtumėme visą šią jausmų gamą. Kitaip visi ramiai poruotųsi arba tenkintųsi savo paties rankomis, kojomis ir erotine produkcija. Ne, romanas skirtas ne seksui ir netgi ne seksualiniu potraukiu vadovaujasi.

Jūs galite paprieštarauti. Jums gali pasirodyti, kad tipiškas prie erotinio susirašinėjimo pripratęs žmogus – tai hormoninę audrą patiriantis paauglys arba ką tik bręsti pradėjusi panelė. Ir kad jų pirštus prie kompiuterio judina nesuvaldomas lytinis potraukis. Kuris jaunuoliams pasireiškia kankinančiu noru pasimylėti su bet kuo, kas gyva ir turi savyje skylutę, o jaunuolei – prisiglausti prie bet ko, kas gyva, tvirta ir pulsuoja.

Taip, visa tai gana būdinga bręstančiam žmogui, tačiau Internetiniam romanui toks žmogus nepasiruošęs. Jis gal ir gali užpildyti visą televizorių SMS tipo „Ieškau panos vienai nakčiai, patenkinsiu bet kokiu būdu“, tačiau tai joks ne romanas. Tai daugiau sielos klyksmas. Ištroškusio dykumoje pagalbos šauksmas. Romanas reikalauja daugiau, nei seksas. Jis reikalauja sugebėjimo mėgautis kančia.

Patys pagalvokite. Dauguma mūsų gyvena ne dykumoje. Mes gyvename daugiabučiuose arba nuosavuose namuose, iš kurių kartais išeiname. Išeiname mes tikslu pasivaikščioti, į darbą, su reikalais ar papramogauti. Norėdami susirasti sau simpatišką partnerį, mes elgtumėmės labai paprastai. Mes, eidami pasivaikščioti, darbe, tvarkydami reikalus, pramogoje – atsijungtumėme nuo savęs ir pasižvalgytumėme aplinkui. Pasinaudodami mūsų prigimtiniu žavesiu, mes susirastumėme patikusį partnerį, pasišnekėtumėme su juo ir, jei jis sutinka, eitumėme kur nors į nuošalią vietą pasivaikščioti. Ir turėtumėme arba neturėtumėme santykius be įsipareigojimų. Kas lankydavosi kaimo šventėse ar vaikščiodavo į naktinius klubus, žino, kaip tai paprasta. Tuomet, pasakysite jūs, mūsų romanai pavirstų savotišku „triušynu“, kaip taikliai pavadina juos viena mano klientė. O kaip su ilgalaikiais, t.y. kaip rasti partnerį rimtiems santykiams?

Rimtiems santykiams mes paprašytumėme savo tėvų susirasti mums sutuoktinį. Ką, tiesa sakant, tėvai ir darydavo nuo neatmenamų laikų. Jie išsirinktų neturtingai jaunajai rimtą, materialiai aprūpintą vyrą, o rimtam neturtingam vyrui–užsisėdėjusią, su neblogu kraičiu nuotaką. Tačiau visa tai būtų per daug paprasta. Trūktų paslapties ir kančios. Dėl tos paslapties Rytuose, tarkime, moterys slepia savo veidą iki vedybų. O nuo kitų vyrų – ir po vedybų. Vyrams labai knieti tą veidą pamatyti, o jiems neleidžia. Gaunasi toks saldus laukimo elgesys. Ir ne tik Rytuose taip. Europos riteriai, tarkime, Nuostabios Damos veidą matydavo, bet tik iš atstumo. Pro pilies langelį. Na, nebent turėdavo medalioną su jos portretu.

Pas mus papročiai lyg ir kitokie. Tačiau internetiniai įsimylėjėliai elgiasi labai panašia i– jie slepia savo veidą iki pasimatymo gyvai. Arba iki apsikeitimo nuotraukomis. Internetas gražina mums prarastą meilės kančią.

Na ir kas, kad anksčiau tai buvo mažytis į metalą įdėtas portretas, o dabar– .gif ar jpg. formato failas? Esmė juk ta pati. Anksčiau įsimylėjėlis kentėjo negalėdamas pamatyti savo išrinktosios gyvai ir dabar jis irgi kenčia. Tai priduoda jausmams reikiamą įtampą.

Tačiau žmonės nebūtų žmonės, jei jie nesugalvotų, kaip patobulinti romano technikos. Anksčiau susirašinėjimai tarp mylinčiųjų kaip vykdavo? Nusiųsdavo pasiuntinuką ar tarnaitę su meilės laiškeliu. Pasiuntinukas ir tarnaitė turėdavo tylėti ir nepakliūti tėvams į rankas. Vėliau atsirado paštas. Bet paštininkai – ką čia jau slėpti – kartais imdavo ir paskaitydavo savo korespondentų meilės laiškus. Gyvenimas pašte juk yra nuobodus, tad ką gi daugiau paštininkams daryti?

Elektroninių ryšių laikais situacija pagerėjo. Tai yra, adresatas gauna tavo laiškelį be jokio tarpininko. Juk nepavadinsi tarpininku kokio nors serverio, tiesa? Tarp kitko, atkreipkite dėmesį, kad kompiuterinis terminas „serveris“ turi bendrą šaknį su lotynišku „Servo“, ką reiškia „tarnauju“. Taigi, elektroninės dėžės – tai viso labo patobulinti tarnai, pasiuntinukai, linksmai bėgantys laukais, kad nuneštų mūsų meilės laiškelius.

Tiesa sakant, internetiniai romanai neretai išnyksta, kai mylintieji susitinka. Juk ir anksčiau taip būdavo: pasižiūri į Nuostabiąją Damą iš arti, o ji negraži. Arba riteris, pasirodo, visas kreivas, neturtingas, o šarvai iš vis užstatyti. Todėl kuo toliau tęsiasi meilės kančia, tuo geriau. Aš meilės romanų iš vis nevesčiau link susitikimo. Geriau, jei mylimiesiems vis kas nors sukliudytų: tai virusai, tai šriftų neatitikimas. Tiesa, programuotojai jau dirbo ta linkme. Jūs gi pastebėjote, kad didelio formato nuotraukų prie elektroninio pašto neprikabinsi. Tai neatsitiktinai padaryta – o tam, kad prie laiškelio tu galėtumei prijungti labai mažą sunkiai įžiūrimą nuotrauką, geriausia – „thumbnailą“ kokį nors. Taip paslaptingiau ir visų ten spuogų ar nesimetriškumų nesimatys.

Užtat Internetas priduoda mums neregėtą laisvę. Fantazuoti tekstuose gali kiek nori. Froidas grabe apsisuktų, jei sužinotų, kokiomis drąsiomis seksualinėmis fantazijomis dalinasi šiuolaikiniai žmonės, pasislėpę po „nick’ais“. Tiesa, seksas iš atstumo manęs kažkaip neįtikina. Aš suprantu, kad tai daugiau mano problema. Aš beviltiškai atsilikau nuo naujosios technologijos ir tik po truputį bandau suprasti, kaip suderinti svetimo žmogaus intymius prisipažinimus, klaviatūros paspaudimus ir savęs tenkinimą. Aš vis dar nelabai pagaunu techninių momentų – juk spausdinti reikia abejom rankomis… Tad kaip tuomet…?

Tik nemanykite, kad aš visiškai žalias šioje srityje. Antai tik įsivedęs Internetą aš per „ICQ“ greitai susiradau kažkokią moteriškę iš Tailando. Ji labai greitai ėmė man rašyti žinutes su žodžiu „mielasis“ ir „mano širdies džiaugsmas“. Po kiek laiko ji atsiuntė man nuotrauką „Aš ir mano mažyliai“. Na ką gi, pamaniau. Vaikai – tai vaikai. Pas mane irgi vaikų yra. Ši jos nuotrauka krovėsi labai ilgai. Kai ji pagaliau pasikrovė, aš pamačiau ją. Pati moteriškė atrodė gana įspūdingai, tik prie jos kojos gulėjo… trys pakankamai suaugę tigrai. Nežinau kodėl, bet aš su ja nebesusirašinėjau. Nors mano žmona nepyko, o tik juokėsi. Bet aš netgi „ICQ“ ištryniau.

Man gyvenime viskas kažkaip įdomiau yra. Ir tigrai namuose man nelabai patinka. Kančios su jais per daug.

Olegas Lapinas