Siekdami išsaugoti artumą, mes atmetame visa tai, kas, mūsų supratimu, gali mus atitolinti vieną nuo kito. Paliekame tiktai šypseną ir mielą burkavimą.

Likimo ironija – būtent tai mus ir išskiria.

Viduje kaupiasi pyktis ir jis pavirsta įniršiu, kurio nebesugebame suvaldyti. Viduje kaupiasi nuoskaudos ir jos tampa gumulu gerklėje, kuris yra per didelis, kad galėtume jį nuryti. O vėliau visa tai išsilieja galinga srove, kuri sugriauna visa, kas pasitaiko mūsų kelyje. Ir nuolatinis abipusis artėjimas vienas kito link sukelia pasišlykštėjimą, kuris kyla, kada persisotiname glamonių šiluma, saugumu ir švelnumu (taip, šitai taip pat atsitinka).

Ir būtent tą akimirką pradedame tolti vienas nuo kito. Nutolti ir prarasti. Patiriame sielvartą, išsiskyrimą ir neviltį – rodos, padarei visa, ką galėjai, kad tik išsaugotum santykius, o gavai priešingą rezultatą.

Viskas subyra ne dėl išorinių priežasčių. Tai atsitinka dėl to, kad apsinuodijame tais jausmais, kurie, natūraliai juos išgyvenant, padeda lengvai reguliuoti distanciją ir palaikyti pusiausvyrą, kai artėjame vienas kito link ir tolstame vienas nuo kito.

Jei tu visą laiką tiktai artėsi prie kito žmogaus, galiausiai tu atsitrenksi į jį. Atsitrenksi ir pajusi persisotinimą, pyktį ir pasišlykštėjimą. Ir vienintelis būdas išsaugoti santykius – mokytis ne vien prisiartinti, bet ir atsitraukti. Pamatyti skirtumą. Nutolti. Pažvelgti iš tolo ir sugrįžti į save.

O juk jausmai – pyktis ir pasišlykštėjimas, kurių mes taip vengiame santykiuose, turi savo paskirtį. Jie reguliuoja artumą ir strategine prasme jį palaiko. Kada šiuos jausmus patiriame nedidelėmis porcijomis, jie suteikia laisvės ir erdvės, kurioje galima gyventi ir kvėpuoti. Ir ilgai šokti bendrą poros šokį. Šiek tiek arčiau, mažumėlę toliau… Visada įsiklausant į savo vidinę tiesą.