Valentino diena atskleidė kelis dalykus:

Valentino šventė pas mus prigijo;

Į šią šventę jau dedami lūkesčiai;

Jau būna nusivylusių šia švente;

Nusivylę švente atskleidžia priklausomybę nuo meilės.

Valentino šventė buvo pakankamai tradiciška: su raudonomis širdutėmis, kolegų sveikinimais ir netgi mergaitėms berniukai dovanojo gėles. Spaudimas iš išorės švęsti jei ir buvo, tai minimalus. Kažkada (jūs galbūt šito neatsimenate), “Delfi” buvo diskusija, ar verta palikti kovo aštuntos šventę. Ir dar – kad berniukus kažkada mergaitės sveikindavo su kario diena, tai jūs tikrai žinote. Taigi, abi lytys viena kitą ir anksčiau sveikindavo ir dabar norisi. Štai ir kilo diskusija. Atseit, ar iš viso gali būti lyties šventė. Šiais laikais žmonės nieko neverčiami kažkas kažką per Valentiną dovanoja, reiškia, šventė gimsta iš žmonių poreikio ir galbūt, iš senų į mitologiją nusitęsiančių ritualų. Susijusių su vaisingumu ir t.t. Jūs žinote, kad anksčiau žmonės aukodavo kažką tai moteriškoms, tai vyriškoms dievybėm. O dabar – tiesiog vyrams ir moterims. Galbūt, tiesiog dievybės dabar įsikūnijo į žmones. Ir viskas. O mes vis aukojame… Šventė tikrai prigijo. Pereiname prie lūkesčių.

Ko žmonės laukė iš Valentino šventės? O čia jau rimčiau. Jei iš kovo aštuntosios ir vasario dvidešimt trečiosios niekas nieko ypatingo nelaukdavo (moterims – gėlytės, vyrams – odekolonai), tai iš Valentino dienos laukia kur kas rimtesnio dalyko. Laukia meilės. Kad žmogus, prie kurio prisirišai, padovanotų savo širdį, savo sielą, savo gyvenimą. Kad su tavimi nesiskirtų, kad vestų, kad neapsiribotų standartine SMS žinute. Ir t.t. Praktika rodo, kad žmonės dabar pasidarė akivaizdžiai mažiau reiklūs daiktams, o daugiau – meilei.

Laukti gėlytės yra žymiai realistiškiau. Ją gali nupirkti. Laukti meilės – reiškia apeliuoti į mažiausiai nusakomą žmogaus sielos dalį, kur pinigai negalioja. Žinoma, kai kurie mylėti mokantys ir dosnūs žmonės meilę dovanoja. Nes yra kažkas, kas ima. Tokių dosnių žmonių visuomet reikia. Kai kas maskuojasi tokiu…

Man labiau pažįstami laukiantys ir nesulaukę žmonės. Kaip taisyklė, tokie žmonės yra pakankamai geri ir protingi. Tačiau jiems reikia meilės, nors jie ir supranta, kad tai problematiškas poreikis. O kodėl jis problematiškas? Galbūt, todėl, kad perspektyviausia taktika meilės klausimuose – mylėti pačiam nelabai reikalaujant grąžos. O kai lauki meilės tarsi gėlytės ar odekolono – tai jau savęs apgavimas. Juk žmogus, kuris negali tavęs mylėti, negali staigiai to išmokti. Nekalbant jau apie tai, kad jis negali to nusipirkti. Vairavimo kursai yra, o meilės kursų nėra, ir netgi bažnyčioje nelabai gali išmokti meno mylėti. Todėl jei jau jūs tikitės iš ko nors meilės, tai geriau pasimokyti pačiam žmones mylėti. O iš ko galima pasimokyti? Kad ir iš šventų Valentinų. Jų meilė pasireiškė tuo, kad jie Romos imperijos sąlygomis paslapčia organizuodavo (ne savo, pastebėkite), o visai jiems nepažįstamų žmonių santuokas. Taigi, rūpindavosi žmonių laime iš visos širdies (mes nežinome, ar jie imdavo už tai kokį nors mokestį, o jei imdavo – ar šis mokestis buvo kitoks, nei šiuolaikinėje bažnyčioje). Maloniau galvoti, kad neimdavo. Svarbu, kad šiame reikale jie nenusivildavo, nes kokie nusivylimai, kai kitiems nuotaiką gerini? Žinoma, galų gale juos suėmė imperatoriaus įsakymu, tačiau kaip žmonės tikintys jie turbūt save prieš mirtį paguodė. Kad ne veltui gyveno ir Danguje jiems už tai bus didelė padėka. Bent jau nesusivylė.

O štai pas mus situacija kitokia. Kadangi mūsų herojai prieš Valentino šventę laukė meilės, o jos negavo, tai ir nusivylė. Nusivylė ir ėmė verkti. Kaip tradiciškai būna, moterys verkė atvirai, o vyrai paslapčia.

Žinoma, tai ne pirmas kartas, kai nusivylęs žmogus verkia. Pretekstas šiam verkimui – kokia nors smulkmena. Sutuoktinis ar draugas, mylimasis(oji):

• Žadėjo, o neatėjo;
• Pasveikino, bet formaliai;
• Kažkam skyrė daugiau laiko;
• Palaikė ryšius ne tik su manimi;
• Iš vis tuo metu išvyko atostogų;
• Turėjo balių su bendradarbiais;
• Ir t.t. ir pan.

Ir ką dabar daryti?

Prigijo pas mus ne tik Valentinas, bet ir alkoholis, marihuana bei opiatai. Manau, kad šiuo atveju reikėtų pasimokyti iš narkomanų ir alkoholikų. Juk jie irgi laukia, laukia ne tik fiziškai, bet ir kūniškai. Jie laukia susitikimo su savo narkotiku ar su savo alkoholiu. Ir jei jo negauna (o anksčiau ar vėliau negauna), jiems prasideda abstinencija. Todėl, kad jie – priklausomi – ne tiek duoda, kiek gauna. Ir, kaip dažnai būna tokiais atvejais, tampa priklausomas nuo žaliavos.

Priklausomi žmonės skirstomi į susivokusius ir norinčius nutraukti bei į nesusivokusius ir nutraukti nenorinčius. Jei jūs ir toliau norite gerti, rūkyti ir leistis – tai jūsų bėda, bet ir jūsų valia… Daug dar yra progų gauti žaliavos. Daug prigaminta ir alkoholio, ir žolės, ir opiumo. Tik jei jūs norite nutraukti – žiūrėkite į tuos, kurie nutraukia. Tai ko mus moko besigydantys, ar pasigydę alkoholikai ir narkomanai ?

Pirmiausia, jie moko blaivaus požiūrio į save. “Aš – priklausomas žmogus”,- pasako jie atvirai. “Aš noriu atsižadėti savo priklausomybės rimtai ir iš tikrųjų”,- priduria jie. Tuomet jie ima valyti savo organizmą ir reguliariai susitikinėti su panašiais į save bei profesionalais. Ir kas svarbiausia – rūpintis panašiais pakliuvusiais į bėdą. O esmė čia yra, kad jie pradeda duoti, o ne tik imti. Ignoruodami didžiulę alkoholio, žolės ir opiumo pasiūlą. Pamažu atsiranda pasitikėjimas savimi, nes mažėja pasitikėjimas chemija.

Štai jums, norintiems su meile nutraukti ir pripažinti, kad aplinkui yra didelė pasiūla: daug kas pretenduoja apdovanoti jus savo kūnu, siela bei gražiais žodžiais. Tačiau jūs nepasiduodate ir pripažįstate: “Aš – priklausomas nuo meilės žmogus. Aš noriu atsižadėti savo priklausomybės rimtai ir iš tikrųjų”.

Tuomet nusivalykite savo organizmą įprastiniais būdais ir reguliariai susitikinėkite su panašiais į save. Jei reikalas rimtesnis – tai ir su profesionalais. Jų privalumas tas, kad jie tiesiog dirba, ir atsiskaitydami su jais jūs jiems asmeniškai neįsipareigojate. Tai įneša blaivumo į jūsų santykius. O jei dar atsiranda kuo pasirūpinti – pamažu atsistato pasitikėjimas savimi. Mažiau pasitikėdami svetima meile, daugiau pasitikite savimi.

Valentino diena atskleidė vieną dalyką. Malonu buvo ne tiek gauti dovanas, kiek dovanoti.

Olegas Lapinas