Kaip išmokti nesusigadinti sau gyvenimo žodžiais? Kodėl vieniem žmonėms taip sekasi nusišnekėti? O kiti visada moka parinkti žodžius.

Kalbėti ne visiems lengva. Kai kas moka kalbėti tik vienumoje, o kalbėti iš tribūnos nemoka. Kiti puikiai bendrauja iš tribūnos, bet netenka žado atsidūrę intymioje aplinkoje. Todėl kai mes sakome: „trijų metų vaikas išmoksta kalbėti“ – mes sakome ne visą tiesą. Visa tiesa – „išmoksta, o po to užmiršta“. Tarp kitko, lengviausiai su kalba mes elgiamės būtent trijų metų amžiuje. Mes kalbame be perstojimo, naudodami įvairiausius pačių sukurtus žodžius, kalbame garsiai nesirinkdami nei intonacijos, nei žodžių. Iki penkerių metų mes esame kalbos kūrėjai ir eksperimentatoriai. Emocinė kalbos dalis irgi žydi – niekas taip garsiai nesijuokia, nepyksta ir neverkia, kaip darželinukai. Kodėl mes tokie drąsūs? Todėl, kad nevertiname savęs, nereflektuojame, ir todėl, kad neturime skaudžios patirties.

O po to mes einame į  mokyklą. Ir staiga atrandame skaudžią patirtį, pvz. kad nemokame kalbėti paliepti ar prašyti, pavyzdžiui, prie lentos. Mes patiriame gėdą, prarandame nuovoką ir po to pasislėpę tyliai verkiame. O kiemuose ne geriau – su draugais gerai, bet pasirodo, kad praryjame liežuvį šalia tam tikrų žmonių – tarkime, nepažįstamų suaugusių arba patrauklių kitos lyties asmenų. Paauglystėje mes atsigauname ir linksmai plepame draugų būryje. Tačiau kažkodėl nebemokame kalbėti su tėvais. Jie mūsų nesupranta, mes – jų. Ir štai gaunasi, kad  besibaigiant brendimo laikotarpiui mes vėl nebemokame daug su kuo kalbėti. Vieniems tai lieka kaip baimė kalbėti viešose vietose. Kai kurie iš mūsų atvirkščiai  – visam laikui išmoksta, kad žodžiai gali labai sugadinti gyvenimą. Leptelėjai ką nors supykus ir žmogus užsigavo. Arba štai intymiuose santykiuose, kai kurių žmonių mes tiesiog nežavime savo kalba – tai ji per nuobodi, tai „ne į temą“, tai iš vis nerandame žodžių. Einame štai su pažįstamu nuo stotelės iki namų ir įtemptai galvojame: apie ką čia pašnekėjus? Juk neisi tylint visą kelią? Tiesa, ekstravertai dažniausiai kalba sklandžiau, o intravertai kompanijose dažnai nežino, ką pasakyti – jų kalbos „fliuentiškumas“, arba „gyvumas“ kiek atsilieka. Tačiau ne taip griežtai tie „ekstra“ ir „intra“ skiriasi. Tiesiog problemos su ta kalba – nors į darželinį amžių grįžk!

Ir grįžtame, išgeriame „dėl drąsos“, atrišame liežuvius  ir kalbame. Kai visi išgėrę, niekas labai mūsų ir nesiklauso – visi savimi užsiėmę. Tačiau nuolat geriant gali alkoholiku tapti. Ar nėra kito budo išmokti valdyti savo kalbą? Yra. Jų pagrindas – tiesiog išmokti kalbėti užtikrintai, bet ką. Jei jūs neužtikrintu tonu aiškinsite, kad žemė apvali, jumis gali nepatikėti. Jei užtikrintu tonu sakysite, kad rytoj žada Pasaulio pabaigą – patikės.

Žinoma, kai kada pasirodo skelbimai: štai vyksta viešo kalbėjimo (retorikos) kursai. Štai tai ten tai šen pasirodo knygų apie tai, kaip įtikinamai kalbėti. Arba psichoterapeutai štai hipnoze ar kitaip dirba su žmonėmis, kurie bijo viešai kalbėti. Mikčiojančių ir užsikertančių žmonių klubai Lietuvos miestuose veikia. Kartais patys žmonės sau padeda. Kad ir graikų oratorius Demosfenas – ne tik kad mikčiojo, bet dar jūros pakrante su akmenukais burnoje kabėti stengdavosi! Ir matyt, jam tai padėdavo, o graikai Demosfeną labai mėgo. Tik štai, kas įdomu. Apie kitą oratorių jie sakydavo: kaip gražiai šiandien pašnekėjo tas ir tas… O po Demosfeno kalbų, tylėjo visi, tik eidavo su persais muštis.

Todėl pirma pamoka tokia:

Klausosi ne mūsų kalbos, o mūsų.

Tai reiškia, kad su retomis išimtimis – filologijos , teatro ar dainavimo pamokose, joks normalus žmogus nesiklauso mūsų kalbos. Jis klausosi to, kas stovi už kalbos: mūsų jausmų, santykio į jį, nuomonės ar informacijos. Ir jei jūs turite, ką pasakyti ir tikite tuo, jei kalbate nuoširdžiai ir nebanaliai – jūs būsite išgirsti. Ypač jei tyliai ištarsite pašnekovo vardą, kaip mat išgirs !

Iš čia – antra pamoka:

Dažniausiai žmonės vertina tuos, kurie jų klausosi, o ne tuos, kurie nuolat „čiulba“.

Tai reiškia,kad žmonės už gražbylio kalbų kartais ima manyti, kad gražbylys jų nepastebi ir negirdi. O tai daug kam nepatinka. Tegul jis kaip tetervinas ir toliau savo giesmę gieda, o mes kitur eisime – pas tylenius, kurie mus išklausys ir supras. Rasime tokių. Ir atrandame.

Todėl trečia pamoka:

Pasaulyje po lygiai yra žmonių, mokančių atsakinėti į klausimus ir žmonių, mokančių klausti.

Visus žmones galima sąlyginai suskirstyti į „kvestimus“(„klausiančiuosius“) ir „deklatimus“( „aiškintojus“). Kartais jie keičiasi vietomis. Ir jei jūs jaučiate, kad su žmogumi nerandate kalbos, patikrinkite, ar jis linkęs aiškinti ( „nežinai, kaip geriau žiemą mašiną užvesti?“), ar klausti ir klausytis („nori, papasakosiu tau, kokį kartą pamačiau gamtos stebuklą?“). Žmogus kažkaip atsilieps, tiesa? Štai jums ir palengvėjo.

Na o kaip su „nusišnekėjimais“, „leptelėjimais“, „nepataikymais“? O čia jau Froidą reikia skaityti. „Kasdienio gyvenimo psichopatologiją“. Mūsų kalboje juk neatsitiktinai atsiranda nelauktų frazių, kalbos klaidų ir „užmiršimų“. Tai – pasąmonė savo cenzūrą susilpnina. O ko mes pasąmoningai norime? A, visokių banalių dalykų. Dažniausiai pasąmonė už mus nuoširdesnė. Todėl pasikliaukime savo pasąmone. Jeigu ji imasi į mūsų kalbą kištis, tegul kišasi. Laikas parodys, kam jai to reikia.

Tiesa, vos nepamiršau – stebinti ir naujoves sakyti geriau  į dešinę ausį. O štai raminti ir guosti – į kairę. Kodėl – nesvarbu. Taip patikimiau ir viskas. Neklauskite. Atia.

Olegas Lapinas