Labai apibendrindami mes galime išskirti dvi dažniausias žaidimų grupes: agresorius – auka bei tėvai – vaikai.

Agresoriaus – aukos žaidimuose santykiai nebūtinai susiję su antrankiais, rimbais bei lateksiniais rūbais. Tiesiog vienas iš partnerių demonstruoja kitam savo bejėgiškumą ir atsidavimą. Šis partneris pagal savo charakterį dažniausiai yra „viktimiškas“, kas reiškia, jog demonstruoja savo pažeidžiamumą agresijai, tačiau agresorių nevengia, o linkęs juos „nuraminti“, „tapti jiems kompresu“ savo paklusnumu. Jei tai ir mazochizmas, tai labai užslėptas, virtęs atsidavimu ir pasiaukojančia meile. Skirtingai nuo tikrų mazochistų tokie partneriai ne visuomet mėgsta skausmą.

Jei tai vyras, tai dažniausiai jis yra kiek išsiblaškęs, mąstantis, jautrus ir emocingas. Jis tikrai myli savo partnerę daug metų, net jei ji elgiasi atstumiančiai. Pats yra aiškus taikos šalininkas, nemoka psichologiškai spausti bei dominuoti. Jį sujaudina moteris – valdovė, lengvai pastebinti jo trūkumus ir ne be agresijos lementų duodanti jam kandžias pastabas. Jutimasis „blogu berniuku“ jį lytiškai sujaudina. Partnerė, kuri gerai jaučiasi su tokiu vyru, neretai pasižymi agresyvumu, menkina „moteris vištas“, neslepia, kad mėgsta grumtynes bei pašaipiai žiūri į vyrų silpnumą. Išoriškai ji dažnai pasiguodžia, kad svajoja sutikti vertą savęs vyrą, tačiau tikrovėje šalia jos vis atsiduria eilinis „silpnas“ vyras, kurį jį menkina. Tai, kad ją tai lytiškai sujaudina, ji slepia, kartais ir nuo savęs pačios. Tačiau žino, kad jai patinka pažnaibyti, pašiepti vyrus.

Jei tai moteris, dažniausiai ji jau iš anksto, dar pažinties pradžioje, demonstruoja šiokį tokį „viktimiškumą“. Jos žvilgsnis, drovi šypsena, lyg netyčia daromos klaidos (ak, išpyliau tau ant kelnių kavą; Jėzau, pamečiau tavo telefoną ir pan.) provokuoja partnerio agresiją. Ji rodo ypatingą atlaidumą ir supratingumą, jei jis geria, vartoja narkotikus ir tuomet tampa agresyvus. Ji verkia, bando išeiti, kai jis ją apibara, bet vis tiek myli. Tuo ji nesąmoningai siunčia svarbų signalą į aplinką: “su manimi tu galėsi daryti, ką nori“. Jei vyras pasitaiko neagresyvus, ji su apgailestavimu pastebi, kad jis jai „neįdomus, nors ir labai geras“. Šiam žaidimui noriai pasirašo agresyvus vyras, linkęs moteris menkinti žodžiais ir veiksmais. Jam patinka „paimti“ moterį, kuri paklusniai atlieka viską, ko jis nori. Neretai jis susijaudina, kai moteris verkia. Tokiose porose ir su draugais priimti juokeliai su agresijos elementais, t.y. pašiepiantys ir pažeminantys. Visa tai lydi šypsena bei juokas, turintys užmaskuoti giliai viduje slypintį sadizmą.

Susitikdami tokie žmonės duoda vienas kitam nepastebimus signalus apie savo polinkį į „viktimiškumą“ bei agresiją, o asistavimo laikotarpyje neretai gerokai „pakankina“ vienas kitą. Pergalė turi būti pasiekta didele kaina, todėl abu partneriai nesąmoningai palaiko reikiamą dramatizmo lygį („kodėl tu neatsakinėjai į mano skambučius?“, „kodėl tu flirtavai su kitu vaikinu?“ ir pan.). Būtina šių santykių dalis yra ašaros. Po jų neretai seka lytinis susijaudinimas ir grubus seksas. Jo dažna pasekmė – mėlynės.

Tokie santykiai kartais susiję su pasąmoningu kaltės jausmu dėl sekso, kuomet seksualiniame akte kartu yra ir bausmė už šį aktą.

Tėvų – vaikų santykiai atrodo kitaip. Ašaros ir kančios čia greitai nuraminamos, o ne kurstomos. Vienas iš partnerių atlieka mažo, švelnumo ir dėmesio ieškančio vaiko vaidmenį. Kitas jį saugo, globoja, apkabina, glosto, maitina.

Jei tai vyras, tai jis elgiasi lyg berniukas. Neretai ir ne lovoje jis vadina savo draugę „mamyte“. Dažniausiai jis yra jautrus, ramus, daugiau mąstantis, nei veikiantis, nelabai praktiškas. Jis dievina savimi užtikrintas, visuomet žinančias, ką reikia daryti optimistiškas moteris. Tačiau jų agresijos jis nemėgsta. Jam reikia „geros švelnios mamytės“. Tokiam žaidimui pasirašo moteris, noriai atliekanti mamos vaidmenį. Ją sujaudina partnerio nepraktiškumas, problemos, silpnumas. Vyras jai – dar vienas vaikas. Kai šie žmonės dar tik susipažįsta, jie nesąmoningai siunčia vienas kitam signalus, nurodančius, ko jie tikisi vienas iš kito. Vyras šalia moters nesąmoningai daro kažkokias klaidas, atrodo išsiblaškęs (prisiminkime Šuriką po egzamino iš “Operacijos Y“). Partnerė demonstruoja pasitikėjimą savimi, optimizmą, pasiruošimą imtis iniciatyvos, vaišina ir tvarko jo rūbus („duokš užsiūsiu – praplėšei švarką“).

Jei moteris atlieka vaiko vaidmenį, ji elgiasi kaip mergaitė, demonstruodama savo nesusigaudymą, silpnumą, naivumą („kvailos blondinės“ vaidmuo). Nesąmoningai ji parodo tai potencialiam vyrui, demonstruodama, kad negali susitvarkyti su technika („ar nepadėtumei man pajungti spausdintuvą?“), neišgali susimokėti („noriu ledų“) ir pan. Tai sujaudina „vyrą tėvelį“, linkusį globoti, saugoti, materialiai aprūpinti. Kraštutinis tokių santykių variantas aprašytas Nabokovo „Lolitoje“. Lovoje ir ne tik ši moteris vadina vyrą „tetušiu“ ir abiem tas žaidimas patinka. Kartais partneriai apsikeičia rolėmis, ir „tėvelis“ tampa mažu berniuku, o „mergaitė“ – jo mama.

Šiame žaidime aiškiai realizuojasi svajonė apie idealius tėvus, kurie prie įprastinių funkcijų (saugoti ir globoti) prideda seksualinį malonumą. Kas, sutikite, išpildo visas svajones žmonių, kurių viduje, kaip žinia, gyvena ir suaugusioji, ir vaikiškoji dalis.

Ar susimaišo, ar keičiasi šie vaidmenys? Žinoma, kad taip. Ir gerai, kad taip yra. Seksualinių vaidmenų įvairovė, lankstumas santykiuose – harmonijos garantas.

Olegas Lapinas