Aš noriu kalbėti su tavim apie viską. Ne vien apie tas gijas, kurios mus sieja, bet ir apie tas sienas, kurios mus skiria. Kažkada labai seniai mums atrodė, kad mes – tai viena. Taip ir buvo, kada mes susiliesdavome tik mažaisiais piršteliais. Bet kai susitinkame pilnai, mūsų skirtumų ignoruoti negalima.
Taip, aš noriu išdrįsti kalbėti apie sienas. Apie sienas nesutikdama sienų. Nesutikdama atstūmimo. Kalbėti apie sienas nemanydama, kad tai priežastis išsiskirti. O tikėdama, kad tai galimybė priglausti ausį prie paviršiaus ir išgirsti vienam kitą.
Aš noriu turėti viltį, kad tu gali mane suprasti. Ar bent jau išgirsti. Aš noriu įteisinti tai, jog mudu esame skirtingi. Tokie skirtingi, kad vargu ar bent vienu procentu galime pasinerti į vienas kito tikrovę. Mes turime skirtingus kūnus ir skirtingas mintis. Mudu apskritai – vyras ir moteris, o tai kaip dvi visatos. Du dideli skirtingi pasauliai.
Aš nenoriu griauti sienų. Tegul jos būna. Bet tegu taip pat būna langai ir durys. Aš noriu susitikti. Susitikti mūsų skirtumuose. Susitikti ir pripažinti, kad mes tokie atskiri ir taip toli vienas nuo kito, kiek tai įmanoma. Nustoti bandyti keisti vienas kitą, sprausti į siaurus savo supratimo rėmus, nukirtinėti išsikišančias dalis, manant, kad jos niekam nereikalingos. Nustoti ignoruoti didžiulę ledkalnio dalį, kuri visada buvo su mumis.
Mes turime daug dalykų, kurių niekada negalėsime pasakyti vienas kitam. Arba net jei ir pasakysime, niekada nebūsime išgirsti. Tiesiog dėl to, kad mūsų kalbos yra skirtingos ir mes turime skirtingas ausis. Man įdomu sužinoti, kaip vis dėlto mes sugebame būti kartu. Kaip mes sugebame atrasti raktą nuo spynos, nebandydami paversti kito žmogaus į tokią pat spyną. Dvi spynos nelaimingos ir nerandančios prasmės drauge, lygiai kaip ir du raktai.
Aš noriu išreikšti tą paralelinę tikrovę, kuri mus valdo. Paversti ją matoma, apčiuopiama ir įsisąmoninta. Pripažinti tuos sunkumus ir kliūtis, kurie iš tiesų egzistuoja.
Aš pavargau apsimetinėti ir stengtis išsaugoti išorinę formą. Aš daugiau nebeturiu jėgų. Ir man nieko tai neduoda. Tuščias išorinės formos palaikymas iš manęs atima tą aštrų gyvenimo pajautimą, kurį aš noriu patirti. Aš noriu, kad kiekvienas žodis būtų tos akimirkos tiesa.
Ir tada, galimas dalykas, paaiškės, kad „ne“ yra žymiai daugiau negu „taip“. Skirtumų žymiai daugiau negu panašumų. Atskirumo daugiau negu bendrumo. O bendrumą reikia auginti, puoselėti, saugoti. Žiūrėti į tai ne kaip į duotybę, o kaip į dovaną. Ne kaip į savaime suprantama, o kaip į tai, kas galėjo ir neatsitikti. Ne kaip į sąlygą, o kaip į brangiausią resursą.
Tiktai tada, kuomet mes visiškai aiškiai suprantame savo milžinišką skirtingumą, kai turime pakankamą atstumą vienas nuo kito, gali atsirasti artumas, gali kilti tikras troškimas prisiartinti ir suprasti. Artumas – tai jausmas, kad gavai nuostabią dovaną.
Ar aš galiu pasakyti, kad myliu tave? Dieve, jei atvirai, man dar taip toli iki to! Aš noriu pamatyti tave. Noriu per savo visatos langus susižavėjusi pamatyti tavo visatą. Ar bent jau sugebėti ją ištverti.
Noriu kiekvieną kartą nugalėdama baimę kalbėti atvirai. Noriu vėl ir vėl atskirti tikrąjį tave nuo savo fantazijų. Nustoti tavimi lopyti savo sielos skyles. Nustoti per prievartą talpinti tave į gyvenimo vaizdą, kurį norėčiau matyti. Nustoti prisidengti tavimi susidūrusi su įkyriais klausimais ir socialinėmis baimėmis.
Aš noriu būti pasiruošusi kiekvieną sekundę stovėti ant savo kojų. Atgniaužti delnus, žengti žingsnį atgal. Noriu priimti tai, ką galiu ir sąžiningai pripažinti savo bejėgiškumą prieš tai, ko negaliu. Klausytis, girdėti ir būti šalia. Vietoj žodžių „aš myliu tave“…
Aglaja Datešidzė
Vertė Dalia Lapinienė
