Ar valdžia suteikia moteriai žavesio ar jį atima? Moteriai vadovei kartais šis klausimas ima rūpėti.

Kaip jums atrodo, ar dažna moteris vadovė norėtų gąsdinti savo pavaldinius? Ar norėtų ji, kad pavaldiniai ją už nugaros vadintų baisia pravarde, kad jai įėjus į ofisą visi nutiltų, o kalbėdami su ja vengtų žiūrėti į akis?

Manau, kad ne. Greičiausiai moteris vadovė nori, kad kolektyvas žiūrėtų į ją draugiškai, kad tiesiog gerai dirbtų savo darbą, ir suprastų, kad jos vadovaujančios pareigos – tiesiog tokios pareigos. Nieko nesakančios apie ją kaip moterį ir kaip asmenybę.

Pagarbos, autoriteto, sugebėjimo organizuoti – štai ko nori iš savęs vadovė. O štai pavaldinių baimės, neapykantos, padlaižiavimo – štai ko nenori.

Tačiau kodėl moteris vadovė kartais nuo karto susiduria su pavaldinių agresija, nepaklusnumu, ironija? Kodėl jai kartais atrodo, kad būtent baimė, neapykanta ar įsiteikinėjimas sklinda iš pavaldinių akių, balso ir net nugarų? Ne iš visų, tačiau iš kai kurių. Ir kartėlis apima tuomet jos sielą ir kyla klausimas: „ar aš nenustojau būti moteris ir ar netapau baubu?“.

Padarykime neįprastą dalyką. Pasižiūrėkime į save veidrodyje: iš pradžių taip, kaip žiūrime kasdien, o po to – taip, kaip žiūrėtumėme į nuo mūsų priklausančią ar mažesnę būtybę:

Nusikaltusią katę,

Apdergusį kilimą šuniuką;

Neruošiantį pamokų vaiką;

Tingų pavaldinį.

Ar pastebėjote skirtumą?

Be abejo, jūs pastebėjote, kad jūsų veido išraiška pasikeitė bent trijose veido vietose: kiek susiraukė antakiai, atsirado kiek ironiškai griežta šypsena, žvilgsnis įgavo skvarbų pobūdį.

Dabar jūs suprantate, kokiu žmogumi jus dažniausiai mato maži, nuo jūsų priklausantys padarėliai? Ne, jie mato jus visai ne tokia, kokia jūs manėte. Kodėl? Nes jūs manėte apie save taip, kaip įpratote save matyti veidrodyje. O veidrodyje kiekvieną rytą jūs įpratote nutaisyti tam tikrą  jums patinkančią miną. Mes juk pataikaujame sau, kai žiūrime į veidrodį, tiesa? O bendraudami su žemiau stovinčiais mes nesąmoningai nustojame pataikauti, o pradedame valdyti. Ir tai normalu, jei jau normalu iš viso turėti autoritetą šeimoje, auginti šuniuką ar būti organizacijos vadove.

Žinoma, vadovė mokėsi kursuose. Žinoma, ji skaito knygas. Ir iš kursų, ir iš knygų ji gauna labai daug informacijos ir naudingų patarimų. Dažniausiai šie patarimai atrodo kaip programa ar algoritmas: daryk taip, daryk anaip. Punktais viskas surašyta ir praskiesta išmintingų veikėjų sentencijomis. Puikios mintys, labai daug su kuo sutinki.

O po to atvyksta vadovė į darbą, sužino, kad sekretorė dar neišsiuntė rašto, o vadybininkas padarė klaidą ir nesijaučia atsakingas. O po to dar būna viršūnių susirinkimas ir ji turi pranešti apie ne tokius šaunius pelno rodiklius. Ir po to ji grįžta iš susirinkimo, ir sužino, kad sekretorė nori šiandien išeiti anksčiau, o vadybininkas vis dar nieko neištaisė. Ir… viskas, ko ji mokėsi kursuose ir ką skaitė, išnyksta. Ir iš jos švelnios moteriškos krūtinės pasigirsta žvėriškas riaumojimas. O jos moteriškos lūpos pavirsta karo trimitu. Kodėl?

Matote, valdyti procesą ir organizuoti – ne kompiuterinis uždavinys, o greičiau žmogiškas. Žmonių santykiuose valdyti neįmanoma sausa informacija ir bejausmiu balsu. Vadovės balsas, kuriuo ji veda susirinkimą, duoda nurodymus ir prašo atsiskaityti, nėra meilės balsas. Nors jis tokiu buvo, kai jai į darbą ką tik  paskambino mylimas vyriškis. Po pokalbio ji atsisuka į pavaldinius ir… Ta pati moteris, kuri prieš penkias minutes kalbėjosi su savo širdies draugu, buvo švelni, meili, jos balsas buvo aukštesnis, akys platesnės, ji galbūt žaidė su savo plaukų kuokšte arba graužė pieštuką. Nes tai visiškai normalu ir dera santykiuose su mylimuoju. Tai sudaro psichologinio vaidmens „mylimoji“ esmę. Čia ji – tik moteris ir tik koketuojanti moteris, o galbūt dar mylinti moteris. Tačiau prasidėjus susirinkimui jos balsas negali likti toks pats, nes tuomet pavaldiniai apie ją pamanytų, kad ji girta arba kad ji išprotėjo. Ji net nesistengdama privalo padaryti savo balsą, intonaciją ir veido išraišką labiau atitinkančia naują psichologinį vaidmenį – „ne juokais supykusia vadove“.

Geras vadovas turi leisti sau nepatikti pavaldiniams

Tiesa, jei vadovė turi prieš save nusižengusį pavaldinį, kurį įsimylėjo, ji patiria chaosą, diskomfortą, kuris vadinasi vaidmenimis konfliktas. Ji bando būti griežta, bet jos balsas užkimęs. Ji bando valdyti, o ją pačią valdo meilė. Ji bando „susiimti“, o jos kojos silpsta. Du vaidmenys nelabai telpa jos sieloje ir ypač jos kūne. Nes kuo mes kuriame vaidmenį? Pirmiausia, savo kūnu, balsu, veido išraiška, kiek mažiau – rūbu (įsivaizduojate savo viršininkę su chalatu?). Mes negalime būti kitame vaidmenyje nekeičiant savo išraiškos.

Tarp kitko, jūs niekad nesusimąstydavote, kodėl kartais suaugusias moteris taip keistai veikia skambinančios motinos balsas? Galbūt todėl, kad motina dukrai išlieka kontroliuojantis ir organizuojantis asmuo, kuriuo įprato būti nuo tų dienų, kai pavaldinė buvo jos maža ir dabar užaugusi mergaitė? Motina nenori būti tokia nemaloni dukrai, tačiau jos motiniškas vaidmuo santykiuose su ja stipresnis už jos norus. Ir jos vaidmuo pats lipdo jai pažįstamą vaidmenį ir atkuria senas intonacijas. Ji nori būti draugiškesnė, bet ji negali tokia būti.

Tačiau ką gi daryti vadovei, kuri nenori būti nei motina, nei kontrolierė savo pavaldiniams? Tik tiek: pastebėti, koks stiprus yra jos vaidmuo. Pastebėti savo veidą, balsą, manieras. Ir su nepasitenkinimu konstatuoti: atėjusi į darbą aš tampu kitokia. Ar tai reiškia, kad norėdama pasikeisti moteris neišvengiamai nukrypsta nuo to savęs idealo, kurio siekia? Taip, tik jai dar reikia priimti šį nemalonų faktą. Būtent ne laužyti savo nemalonaus vaidmens, o atpažinti ir priimti jį kaip faktą

Čia yra labai didelis pasiekimas – pastebėti, koks tu esi ir priimti tai. Jis kertasi su žurnalinėmis ar knyginėmis rekomendacijomis, kurios prasideda žodžiais „daryk taip ir taip“ arba „prisimink, kad“, arba „žinok, kad“. Jokių „kad“ čia nebūna. Tiesiog tavo veidas dabar įsitempė. Pasižiūrėjusi į save tu pamatysi, kaip. O kaip su žavesiu?

Su žavesiu mes, ko gero, turime atsisveikinti. Žavesys labai sunkiai dera su vadovavimu, ir kažin ar reikia siekti sužavėti savo pavaldinius. Juk jiems žymiai svarbiau išmokti žavėtis savo pačių darbu, talentais ir gabumais. Gal kartais jūs galite dažniau juos pagirti už tai? O gal kartais jūs galite tiesiog pagirti save pačią?

„Šiandien mane vėl įsiutino jo klaida, bet aš įsitempiau mažiau“ –  mano supratimu, tai žymiai svarbiau pastebėti, nei kartoti: „manimi visi turi žavėtis“. O kam?

Vadovavimas – tai tiesiog galimybė matyti toliau, nei „kada gi baigsis darbo diena“ ir giliau, nei „kiek man už tai sumokės“. Ir kai moteris gali savo įstaigoje ar įmonėje žiūrėti toliau ir giliau už kitus, jai rūpi ne žavesys, o tai, ką ji ten pamato.

Tačiau štai pasigirsta pažįstamas telefono skambutis, ir ji be jokių ypatingų pastangų prisimena, kad yra moteris. Žavinga moteris, kokia visuomet ir buvo. Svarbu tik, kad skambutis būtų teisingas. Kad pataikė būtent tuo numeriu, kuriuo norėjo.

Olegas Lapinas