Žiūrėdami į šiuos vaikus mes jaučiamės „normaliai“, tai reiškia, priimame juos kaip natūralią peizažo dalį. Jei jūs pasiklausinėtumėte šių vaikų tėvų, tai išgirstumėte užtikrintą nuomonę: „Stengiausi vaiką užimti įvairiais būreliais, kad mažiau šlaistytųsi gatvėmis“. Šiai nuomonei pagrįsti visuomet tarnauja du argumentai: „Po to jis man tik padėkos“ bei „Jūs gi žinote, kokie dabar vaikai ir paaugliai – nieko neveikimas, tūsinimas, rūkymas, narkotikai, seksas…“ Be jokios abejonės, apkrovę savo vaiką didžiuliu muzikiniu instrumentu bei sportine apranga, tėvai nuramina save: dabar vaikas eis teisingu keliu.

Kur veda šis kelias? Gydytojų pastebėjimais, jis veda į stuburo iškrypimą ir mokyklines neurozes. Gyvenimiški pastebėjimai rodo, kad tokie vaikai neturi laisvo laiko ir yra priverstinai orientuojami į karjerą, kurios nebūtinai nori. Norai nemėgsta ilgo nepaisymo. Tai reiškia, kad didelė šių vaikų dauguma, vos tik ištrunka iš tėvų įtakos, meta ir muziką, ir sportą. Instrumento jie neliečia daug metų, o sporinį inventorių laiko tamsiausiame spintos kampe. Intensyvios tėvų pastangos duoda priešingą efektą, o apie pačius tėvus vaikai neretai pasako: “Jie norėjo jaustis gerai patys, o kaip jaučiausi aš, jie net neįtardavo”. Ir nenuostabu, tokie vaikai vadinasi „deleguotais“ vaikais ir į mamos klausimą: “Ar tau patinka šis būrelis?“, yra visuomet paruošę atsakymą: “Taip”. Kuris iššifruojamas “Taip: aš žinau, kokio atsakymo tu iš manęs tikiesi”. O ką iš tiesų jaučia šie vaikai?

Neteisinga būtų manyti, kad šioje situacijoje yra kalti blogi nejautrūs tėvai, kurie skriaudžia vargšus vaikus. Ne, vaikai neretai patys „prašosi“: apkrauk mane, uždėk man ant pečių sunkią violončelę, įteik man į rankas maišelį su sportbačiais. Juk maištingi, savarankiški vaikai aiškiai išsisuka iš tėvų primetamų pažiūrų. Ir tampa „išdykusiais“. Mūsų gi aprašyti vaikai niekad nemaištauja. Jeigu išdykusį vaiką, susidūrusį su tėvų spaudimu, galima pavadinti „liūtu“, tai šį vaiką – „kupranugariu“. Jo ir spausti nereikia.

Deleguotu jis vadinasi todėl, kad tėvai jam perteikia, t.y. deleguoja savo pačių norus, baimes ir lūkesčius. Jis juos ir neša, lyg kupranugaris. Tarp tokio vaiko ir tėvo nėra abipusio bendravimo, t.y. tėvai nežino, ko iš tiesų nori jų atžala. O vaikas negali pasakyti tėvams, kad nenori, nei muzikos, nei sporto. Juk tai gali tėvus įskaudinti. Jis nebijo fizinių bausmių, nes dažniausiai tėvai nebaudžia tokių vaikų fiziškai. Tačiau labai moka nubausti morališkai: tylėjimu, įtempta veido išraiška. Todėl tokiam vaikui gresia ne diržas – tai daugiau išdykusio vaiko baubas, o begalinis kaltės jausmas. „Jie daug iš manęs tikisi, o aš negaliu jų pavesti“ – štai ką atsako toks vaikas į draugo pasiūlymą „viską mesti ir nueiti paklaidžioti po miestą“. Jis bijo nepateisinti mokytojo, mamos ar tėčio lūkesčių, nes tuomet pasijaustų kaltas. Todėl geriau jis paklusniai padaro tai, ko anie nori aukodamas savo vaikiškus ar paaugliškus interesus.

Na, o kas atsitiktų, jei noras padūkti su draugais, pabendrauti, pažaisti nugalėtų lojalumą tėvams? Štai imtų jis ir paslėptų instrumentą, o sportbačius ant savo kojų apsiautų. Ir bent trumpam taptų laisvas. Tačiau tai reikštų ne tik kaltę, bet ir baimę. Baimė pasijausti laisvu yra pakankamai paplitusi tarp vaikų, stipriai prisirišusių prie savo tėvų. Kas labiau veikia tokius vaikus: kaltė ar baimė? Spręskite patys.

Kai vaikas neša ant pečių violončelę, jis tokiu būdu atlieka simbolinį paklusnumo aktą. Ir jam atrodo, kad kartu su violončele jis neša su savimi ir mamą ar tėtį. O su jais yra saugu, nes tėvai juk geriau už jį žino, kur jam eiti ir kuo užsiimti. Savarankiškos nuomonės jis neturi, nes nežino, ko nori. Užtat labai gerai žino, ko nori jo tėvai ir aplinkiniai: treneriai, mokytojai. Jis yra tikras ekspertas skaitant kitų žmonių lūkesčius. Ir profanas suvokiant savo paties norus. Atsikratęs sunkios naštos kartu su laisve jis pajustų nerimą: o kaip dabar gyventi? Ko norėti? Todėl sunki našta jam reikalinga, nes suteikia saugumą. Kol tu esi paklusnus kupranugarius, tau badauti neteks, o varovas be to, kad pamaitins, dar ir nurodys, kur eiti. Išdykusiam gi vaikui tenka susidurti su išbandymu – laisve. Ir tenka išmokti, ko tu nori pats šiame gyvenime.

Testiniai klausymai, kuris vaikas labiau susivoks savo noruose: gerasis naminis, ar Tomo Sojerio bei Geko Fino prototipas? Kuris labiau pasitikės savimi? Ir – svarbus klausimas kalbant apie neaukštą verslumo lygį mūsų krašte, kuris nueis į lojalaus tarnautojo, o kuris – rizikuojančio verslininko keliu?

Tačiau neskubėkime kaltinti tėvų: mes matome, kad ne tik tėvai deleguoja vaikams savo norus, bet vaikai tarsi ir prašosi būti deleguojami. Anksčiau ar vėliau jie pavargsta tokiais būti, užsinori tapti savimi. Dažniausiai tai atsitinka, kai jie perkopia antrą dešimtmetį. Kyla vidinis protestas ir siekis išsilaisvinti. Susidūrę su būtinumu rizikuoti, tarkime, iš valdiškos tarnybos pereiti į verslą, toks žmogus jaučia didelį nerimą ir nepasitikėjimą. Jis puikiai žinojo, ko nori jo vadovas. Tačiau, ko norsi jis pats? Ar sugebės jis sukurti savo paties siekį?

Be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau jam teks to išmokti. Tik tam vaikui, kuriam kažkada užteko drąsos pasakyti savo tėvams: “Ne, aš to nenoriu” – galima nusilenkti su pagarba. Juk jis parodė, jog gerbia savo norus ir savo siekius. Nesvarbu, kad tie norai ir siekiai ne visuomet būna suformuluoti. Neretai iš pradžių ateina „Ne, šito aš nenoriu“, o tik vėliau – „O štai šito noriu“. Tačiau pasakydami „ne“ vaikai rizikuoja. Jie jaučia sąžinės priekaištus, nes nuvilia tėvus. Jie susiduria su baime, kuri lydi kiekvieną išsilaisvinimą. Ir jie eina į tai, nes yra ištikimi savo prigimčiai. Kuri yra ne kupranugario ir netgi ne liūto, o žmogaus prigimtis. O apie žmogų kažkada buvo pasakyta: „Dar niekada žmogus nebuvo mažas. Jeigu jis tik buvo savimi“.

Olegas Lapinas