Tragedijos vieta moters gyvenime nepelnytai nuvertinta. Iš tiesų būtent tragizmo jausmas ir padaro netgi laimingos moters gyvenimą tokį fantastiškai įdomų. O visai ne vyras ir ne meilė, kaip jūs galėjote pamanyti. Tam, kad moters gyvenimas būtų įdomus, nereikia daug komponentų. Tam užtenka dviejų Postulatų ir vieno Įsitikinimo.

Jie štai tokie:
Postulatai: Visa tai – atsitiktinumas. Visa tai – neilgam.
Įsitikinimas: Kam tu tokia reikalinga, sena tarka?

Tokia moteris pabunda šviesų pavasario rytą nuo paukščių čiulbėjimo ir jaučiasi absoliučiai rami ir laiminga.
Ir šalia iškart pabunda Tragiškoji moteris ir klausiamai praveblena: – – Tu čia ko taip? Jis vis tiek tave paliks.
– Tu ką?- klausia mūsų normalioji, šviesi, laiminga moteris.- Štai jis šalia. Miega. Šnarpščia. Myli.
– Vis tiek, – numoja ranka Tragiškoji moteris,- tai neilgam.
Jūs nerimastingai apžiūrinėjate miegančiojo veidą ieškodama požymių, kad jis greitai jus paliks. Nerandate. Einate išsivirti kavos. Tragiškoji moteris žiovaudama seka iš paskos.
– Tai geruoju nesibaigs, – sako ji, – visa tai neilgam.
Jūs jaučiatės dar šiek tiek mieguista ir per savo kvailą galvą pradedate įsiklausyti, ką ji kalba. Po penkių minučių į kavos puodelį kapteli pirmoji ašara.
– Taip, jis vis dėlto išeis,- praneša Tragiškoji moteris,- mosuodama chalato rankovėmis,- ir paliks tave su trim vaikais kai tau bus 45 metai. Nes ji neturi celiulito, ir jos toks įdegęs pilvukas.
Inkšdama iš skausmo jūs bėgate į miegamąjį ir prabėgšmom veidrodyje pastebite, kad pilvukas, taip, neįdegęs. Ir apskritai pilvukas. Virtuvėje Tragedijos herojė murma kažką apie „ateik čia“ ir apie kavą.
– Užsičiaupk, kvaiša, – kuždate jūs Tragiškajai moteriai. Po to pamirštate ją ir neprisimenate jos visą dieną. Naktį prieš užmigdama jūs pastebite besislepiantį kampe sunerimusį Tragiškosios herojės veidą.
– Visa tai laikina, – murma ji,- jis tave greičiausiai su kažkuo supainiojo.
Jūs sviedžiate į kampą šlepetę. Iš ten tingiai keliasi nepatenkintas, neteisėtai nuskriaustas katinas.

Praeina šiek tiek laiko. Niekas nedrumsčia jūsų laimės. Jūs dirbate namuose ir rašote, tarkim, straipsnį.
Tragiškoji moteris voliojasi ant sofos ir kerta šokoladą.
– Na taip,- sako ji, – na ir ką?
– Kas „na ir ką?“,- klausiate jūs.
– Štai aš ir sakau,- atsidūsta ji,- tu nieko nedarai rankomis! Tu pateiki pasauliui neturinčius visiškai jokios vertės dalykus! Kažkoks tinklaraštis, knygelės, kažkokie tekstai… Tu nesi svarbi visuomenei. Tu niekam neatneši naudos. Tu net nevažiuoji į biurą.
Ir ji įsimeta į burną dar vieną saldainį.
– Bet man moka už tai pinigus, – kandžiai atsiliepiate jūs,- štai ir saldainius, kuriuos tu dabar kemši, nupirkau aš, o ne kas nors kitas.
– Taip, – atsako ši nevidonė,- bet visa tai atsitiktinumas. Tai neilgam.

Jūs dar kurį laiką sėdite ir rašote, bet gana greitai jūsų viduje kyla baisi sumaištis.
– Taip, tai tiesa,- sutinkate jūs, – aš nieko nedarau rankomis. Na, galiu šalikėlį numegzti… tokį bjauroką, beje… Aš ne gydytoja… Būčiau gydytoja, gydyčiau žmones, atneščiau naudos… Arba, pavyzdžiui, virėja.
Bet koks užsiėmimas dabar jums atrodo vertingesnis už jūsiškį. Staiga jūs pašokate ir puolate kepti pyragą, kurį net urgzdami iš pasitenkinimo sukirs jūsų dukra ir vyras. Tekstukai apie meilę ir lyčių problemas atrodo jums gėdingi. Visą mėnesį jūs kepate pyragus. Jūs išsekote. Jums gėda laimėti tuos kvailus konkursus – tai kažkaip neatneša naudos visuomenei. Vien žodžiai. Pyragai – kas kita.
Po mėnesio jūsų vyras klausia: „Kodėl tu nieko nerašai? Tau krizė? Tau blogai? Tau reikia rašyti!“
Jūs dėkingai užverčiate į viršų akis norėdama atsakyti: „Valio! Pasirodo, tau tai atrodo svarbu! Ir tai tau atrodo naudingas ir turintis prasmę užsiėmimas?“
Ir čia pat pro jo petį pastebite tą išsiviepusią saldžią kalę.
– Na taip, – sako ji,- greitai su tavim jau ir pakalbėti nebebus apie ką. Štai vakar jis kaip lakštingala suokė su tavo drauge N. O kaipgi kitaip – ji laimėjo vaikiškų skaičiuočių konkursą. O tu? Pažiūrėk į save!

Sekanti naktis praeina kaip svaigulingas košmaras. Neabejotina, jis rečiau man sako „Aš tave myliu“. Taip yra todėl, kad jam su manim tiesiog nėra apie ką kalbėti. Suprantama, kad jam reikia tokios kaip N. Ar įdegusio pilvuko?? N. neturi įdegusio pilvuko, bet pilvuką turi kažkuri iš jo pažįstamų merginų. Tarp kitko, jis nelabai su ja bendrauja, nes ji – saldi pupytė.

Po kurio laiko jūs išsirenkate, kas yra tikrasis jūsų budelis – įdegęs pilvukas ar vaikiškų skaičiuočių konkursas.
– Imk abi,- kužda Tragiškoji moteris, – tada neprašausi pro šalį.
Viena akimirka, ir jūs atsipeikėjate.
– O kam tu reikalinga, sena tarka?- išsiviepia Tragiškoji moteris.

Bet šią naktį jūs šiaip taip išgyvenote. Netgi neaplaistėte jos karčiomis ašaromis. Tiesiog nuvarginta blaškymosi tarp pilvuko ir skaičiuočių kietai užmigote.
Ir jums prisisapnavo nuostabus sapnas. Jūsų mylimas vyras apkabina jus taip stipriai, kad jūs jaučiate jo įkaitusios saulėje odos kvapą. Ir apskritai šiame sapne viskas taip šviesu, saulėta ir laiminga, kad jūs nubundate su šypsena. Ir suprantate, kaip jūs pasiiiiilgoteee!!! Ir kaip jums reikia kuo greičiau jį apkabinti!

Ir čia Tragiškoji moteris išeina į sceną visame savo grožyje. „Kokia meilė,- nuoširdžiai atsidūsta ji,- meilė negali ilgai užsitęsti. Juk ir ši įkaitusi oda, ir ta saulėta diena – visa tai taip laikina. Tai tik akimirka. Ir būtent šią akimirką geriausiai numirti, kad ji ir išliktų tokia, ir niekas jos nesugadintų.“
– Beeet, – saldžiai raudate jūs,- aš jį taip myyyliu…
– Visa tai neilgam,- paslaptingai kužda ji,- visa tai atsitiktinumas. O tavo sapne, kai jūs buvote apsikabinę, iš fone stovinčios spintos kyšojo sena dryžuota kojinė. O tai blogas ženklas.
– Ak tu, šlykšti kale,- tyliai košiate pro dantis,- aš tuoj tave pasmaugsiu šia kojine.

Ji nusisuka, o jūs jai pamojuojate be jokio pykčio. Juk jos dėka jūs patyrėte keletą išties nuostabių akimirkų – jūs saldžiai raudojote iš laimės ir turėjote progą miglotai pasikankinti.

Ir štai, ateina šiltas pavasario vakaras. Jūs ką tik persirgote gripu. Vakaras įtartinai ramus. Nuo jūsų kažin kodėl atstojo visi nedraugiški programuotojai, dukra užsiėmusi savais reikalais, asmeniniame gyvenime viskas ramu. Ir štai, šeštą valandą vakaro jūs staiga suprantate, kad visi jus paliko. Galvą pakėlė viruso iškamuota Tragiškoji moteris:
– Tau niekas taip ir neatvežė nei medaus, nei citrinų, – įtaigiai suskamba jos kimus, panašus į kiemsargio bosas.- Tu kosėjai ir inkštei iš bejėgiškumo, netgi šaukeisi mamos. Gydytojas nustatė, kad tau PMS, kurį stipriai apsunkino gripas. Ir visas šias tragiškas minutes tu išgyvenai viena. Kam tu, sena tarka, reikalinga?
– Medaus ir citrinų man atnešė dukra,- prieštaraujate jūs.- Aš nesu sena tarka. Aš sulieknėjau ir dabar dailiai atrodau. Per tą laiką aš parašiau dalį knygos. Galų gale, mane, na… mylėjo.
Ir kaip įrodymą demonstruojate nedidukę pageltusią mėlynę ant kairiojo kelio.
– Tai laikina, – tiesiai kala Tragiškoji moteris.

Ir staiga jūs suprantate, kad jūs nebeturite jokio noro išgyventi tą tragediją.
– Na, jeigu jau taip, – galvojate jūs (tarp kitko, už lango pavasaris, o jūs dvi savaites net nosies nebuvote iškišusi į lauką),- aš pribaigsiu šią kandį vienu smūgiu. Kaip sugebu.

Ir tada jūs rašote šį tekstą, liežuvaujate su drauge, sekančią dieną nusiperkate riedučius ir einate pasivažinėti. Jūsų dar laukia jachta Raudonojoje jūroje ir abipusė meilė su ryškiai išreikštu seksualiniu aspektu. Taip pasakė etatinis astrologas. O Tragiškosios moterys noriai tiki etatiniais astrologais.
Dabar Tragiškąją heroję paliksiu dūsauti dėl Saturno akcento 7-ajame name, o pati eisiu ir nuveiksiu ką nors labai asmeniška.

Vertė Dalia Lapinienė