Keistai kartais reaguoja vyrai ir moterys į prisilietimą. Kai kurios moterys sako, kad prisilietimų bijo ir vengia. Kai kurie vyrai moterų prisilietimus supranta tik kaip kvietimą pasimylėti. Ar tai nereiškia, kad švelnūs prisilietimai nusileidžia savo verte kažkam vertingesniam?
Jei imsime taip vadinamą „greitą seksą“, tai švelnūs prisilietimai ir glostymai iš tiesų dažniausiai būna ne vietoje. Greitam seksui reikia vieno – greičiau pasiekti orgazmą ir išsiskirti. Pagal galimybę, be didesnių pasekmių, t.y. be prisirišimo. O štai įvairūs glostymai, glamonės arba tiesiog švelnūs apsikabinimai kaip tik didina prisirišimą ir norą tęsti be galo. Kas, sutikite, dalykiniam žmogui yra prabanga.
Seksualinius santykius nukreiptus į rezultatą – orgazmą – tokie žmonės pripažįsta. Jie žino, kad seksas yra sveikas užsiėmimas. Ir kad vyrų erogeninė zona yra varpa, o moterų – klitorius. Pažengę žino, kad moterų erogeninės zonos taip pat yra krūtų speneliai. Ir mažai kas iš vyrų prisimena apie galvą, ypač apie plaukus, ausis ir kaklą. Šios zonos reikalauja ne rezultato. Jos reikalauja pamėgti procesą.
Mažus vaikus motinų apkabinimas veikia kaip svarbus procesas – papildomas emocinis maistas. Daugelyje bandymų su kūdikiais ir gyvūnėliais buvo įrodyta, kad renkantis tarp pieno ir švelnaus kūno mažiukai pasirenka švelnų kūną. Ir būtent tai, o ne reguliarus maitinimas padeda jiems normaliai vystytis. Ypač ryškūs šie skirtumai pastebimi trečiojo pasaulio vaikams, kurios motinos ilgą laiką nešioja ant apnuogintos nugaros. Mūsų kultūroje, ypač augant su auklėmis ir darželiuose, prisilietimų aiškiai trūksta netgi darželiniame amžiuje. Vėliau šie kontaktai su motinomis darosi dar retesni.
Taip, vaikystėje mums kartais glosto galvą. Tačiau šiuos malonius pojūčius mes ilgainiui primirštame, nes pagrindinis dėmesys, kaip nė kartą parodė Froido stebėjimai, po truputį koncentruojasi į lyties organus. O išsireiškimas „paglostymas“ tvirtai įeina į mūsų kalbą, tik ima reikšti daug dalykų, su prisilietimais visais nesusijusių. Tarkime, mes ironizuodami sakome: „tai ką, aš už jo nusižengimus turėčiau jam galvą paglostyti?“. Iš tiesų galvos glostymas dažnam žmogui tampa savotiškai kvailu, vaikišku užsiėmimu: jei jūs tokį žmogų paglostote, jis bando ironiškai nusišypsoti. „Aš ne mažas vaikas“ – sako jo veido išraiška.
Jei toks vyras apkabina moterį, tai dažniausiai daro tai tvirčiau, nei reikia. Jis tarsi gniaužia ją rankomis, lyg bandytų įrodyti savo jėgą ir stiprumą. „Kietas“ vyras – tokia jo apkabinimo vizitinė kortelė. Jei tai moteris, jis stengiasi vyrui įgnybti, o apkabinti išvis nemėgsta. Štai intensyvus seksas – visai kas kita.
Tačiau galvos glostymo ir švelnaus prisilietimo poreikis ir tokiame žmoguje lieka įgimtas, išlieka svarbus visą gyvenimą ir jei žmogus kitam leidžia, sukelia malonius, netgi erotiškai malonius pojūčius. Tokius pojūčius vyrai ir moterys netikėtai pajunta kirpėjų kėdėse, tačiau dažnai gėdijasi apie juos kalbėti. Gėdijasi ir pasakyti, jog norėtų prie ko nors prisiglausti. Beje, žmonės, atsiliepiantys apie šiuos pojūčius skeptiškai („nepakenčiu šio glebėsčiavimo“) dažniausiai jų senokai nėra patyrę, o vengia ne sekso, bet būtent švelnių jausmų – malonių iki tokio laipsnio, kad kartais sukelia net ašaras. Tarkime, švelnus apsikabinimas tokiems žmonėms pavojingas savo keliama grėsme: jie bijo „sušvelnėti“ ir „suskystėti“. Kas išduoda šių žmonių poreikį išlikti tvirtu, stipriu ir nepalaužiamu.
Tačiau tvirti, stiprūs ir nepalaužiami žmonės netgi labai toli pažengę savo tvirtume lieka tiktai žmonėmis. Ir jei jie kartais leidžiasi švelniai apkabinami ir paglostomi, tai netikėtai atranda, kad būti švelniu visai nėra pavojinga! Atvirkščiai, jie jaučiasi ramesni, tvirtesni, saugesni. O be to atranda savo kūne naujų erogeninių zonų. Ir būdinga tai tiek moterims, tiek vyrams.
Kai kurios moterys, vyrų paklaustos apie tai, ką jie galėtų joms padaryti, pasako: „tiesiog apkabink mane“. Paaiškėja, kad apkabinimai, ypač pačioje pradžioje, turėtų būti labai švelnūs. Beje, tai gali būti netgi kitų moterų apkabinimai. Jų metu apima savotiškas „tirpimo“ pojūtis, kuomet kūną užpildo labai maloni šilta banga. Ją gali lydėti lytinis susijaudinimas, tačiau gali ir nelydėti. Kūnų susilietimas būna labai silpnas, kartais galintis priminti „oro stulpo“ apkabinimą.
Žinoma, tam reikalinga, kad abu žmonės maksimaliai atsipalaiduotų ir atlaisvintų savo kvėpavimą. Jei po to seka labai atsargūs, lėti prisilietimai prie plaukų, veido ir kaklo, ir vyrai ir moterys gali atrasti malonų, nors ir ne labai staigų susijaudinimą, gilinantį kvėpavimą. Veidas parausta, atsipalaiduoja, viduje nusistovi saugumo jausmas. Tarsi mūsų vidinis vaikas, pagaliau gavęs tai, ko trokšta, nusiramina ir atsipalaiduoja. Prisilietimai ir glostymai ne tik išoriškai jaudina. Jų teigiamas poveikis širdies bei smegenų veiklai, imunitetui bei hormoninei pusiausvyrai įrodytas mokslininkų. Įdomu, tačiau netgi atšiaurūs paaugliai teigiamai reaguoja į tėvus, kurie jiems atsigulus vakare į lovą, prisėda ir ima glostyti galvą.
Vyrus, suprantančius prisilietimus tik kaip kvietimą seksui, galima išmokyti tai daryti, prieš tai padarius tai jiems patiems.
Taigi, gerbiami skaitytojai ir skaitytojos, nesigėdykite sakyti artimiesiems: „tiesiog apkabink mane“.„Ką, ir viskas?“, – paklaus sutuoktinis. „Ir dar švelniai mane paglostyk“, – pasakykite jam.
Olegas Lapinas