Nelengva šiuolaikiniams tėvams: žingsnis į kairę – tampi diktatoriumi. Žingsnis į dešinę – palaida bala. Pakeli ant vaiko balsą – tave apkaltina nemeile. Leidi vaikui būti savimi – sako, nesirūpini. Kaip rasti tą aukso vidurį, kai gali pasakyti: esu pakankamai geras tėvas ar pakankamai gera mama?

Šį aukso vidurį nusako būsena, kurią geriausia yra pavadinti tėviškąja jėga. Šios jėgos kultas po truputį nykta iš civilizuoto pasaulio. Retai kada sutiksi Europos Sąjungoje šeimą, kurioje vaikai klauso savo tėvų iš baimės. Tokių tėvų dar pasitaiko lietuvių prisiminimuose. Bet daugiau prisiminimuose. Užtat dabartyje dažniausiai atrandama štai kokia situacija:

• Tėvas nusišalinęs nuo vaikų auklėjimo;
• Motina svyruoja tarp liberalumo ir griežtumo.

Šis motinos svyravimas suprantamas. Juk nesinori, kad vaikas augtų bailus, užguitas, kompleksuotas. O jei jis judrus, emocionalus? Jei skundžiasi, kad mokykloje jam blogai? Kad mokytojai skriaudžia? Apginti jį ar užimti mokytojų pusę? Nenorėdama būti bloga mama, motina tampa gera mama. Ji palaiko vaiką… Tačiau štai vaikas ima vis labiau ir labiau išeiti už ribų. Jis grubiai atsikalbinėja su mokytojai, o tapę paaugliu, tiesiog užmeta mokslus. Jis išgėrinėja ir leidžia laiką su bloga kompanija. Nesitvarko namuose. Ir tuomet motina griebiasi kito: ji kelia balsą. Ji užvožia savo paaugliui vaikui. Ji draudžia jam žaisti su kompiuteriu. Ji neduoda jam pinigų. Kartais ji demonstruoja elektrotechnikos žinias ir išima iš televizoriaus saugiklį. Arba atjungia kompiuterinę pelę. Motina tampa bloga. Ir ji kartais graužiasi.

O kaip yra nusišalinusiam tėveliui? Jis nusišalina nuo vaikų neatsitiktinai. Pirmiausiai, jis ir pats gerai nežino, kaip elgtis su vaikais. Jo vaikystėje buvo kitaip. Tarkime, tėvo žodis būdavo šventas. Arba niekas jo netikrindavo ir per daug neauklėdavo, nes jis pats būdavo įsipareigojęs klausyti, gerai mokytis ir dirbti namuose. Todėl jis tiesiog nesupranta dviejų dalykų: kodėl jis pats nėra autoritetas savo vaikams; kodėl vaikas pats  nejaučia vidinio moralinio įsipareigojimo mokytis, klausytis ir dirbti namuose.

Viena ausimi tėvas girdėjo, kad auklėjimas diržu šiuo metu nėra palaikomas. Vietoj to psichologai vis pakalba apie tai, kaip vaikas jaučiasi, kokie jo poreikiai, nuo ko vaikams būna neurozių ir kokie nesąmoningi tėvų veiksmai bei problemos gali išsilieti į vaikų problemas. Labai gera nuo šių pamokymų nepasidaro, nebent atsiranda miglotas kaltės jausmas. Todėl tėveliui paprasčiausiai atsiriboti nuo vaikų ir uždirbinėti pinigus. O atsakomybę už vaiko problemas suversti:

• Žmonai – čia ji vaiką  išlepino!
• Mokyklai – nesuteikia vaikui sąlygų normaliai jaustis!
• Televizijai – rodo tik pramogas, alų bei nuogus užpakalius!
• Ir zodiako ženklui – vaikas juk pas mus kas? Skorpionas! Štai ir gelia.

Kartais tėvelis imasi „gerojo tėvelio“ vaidmens ir palieka žmonai būti „pikta ragana“. Tačiau grįžkime prie jėgos. Tėviškoji jėga – tai sugebėjimas pasirūpinti vaiku. Pasirūpinti vienareikšmiškai, kas reiškia drąsiai ir rizikuojant. Su vaiku ima kalbėti ne tik mama, bet ir tėvas.

Tėvas pagaliau įsikiša į vaiko gyvenimą ir aiškiai išsako jam, kad pyksta. Tai – saugiklis nuo mušimo. Kuo labiau vyras kalba, tuo mažiau veikia jo rankos.Jis nesirūpina būti geru tėveliu ir leidžia sau kalbėti, kas ateina ant liežuvio.Po to jis atvėsta ir išsiaiškina, kas gi iš tiesų darosi su jo vaiku. Jis siūlo savo sprendimo variantus.

Motina ilsisi. Vėliau ji pakoreguoja tėvą. Moteriškas protas sugeba pridėti taktinius niuansus prie tiesios vyriškos programos. Ar tai ne rizikinga? Ar netrenks vaikas durimis ir nepabėgs iš namų?

Dažniau būna kitaip. Vaikas nustemba. Jis, žinoma, priprato, kad šeimoje su juo kariauja tik mama. Kariauja ir atleidžia. Tėvo lyg ir nebuvo. Ir štai jis atėjo. O kartu atėjo ir jėga. Ta, kurios labai reikia vaikams ir paaugliams ypač. Jėga, parodanti vaikui ir paaugliui, kad šeimoje yra ribų. Kurias jis anksčiau ar vėliau bandys praplėsti. Tačiau jei jų nėra išvis – nėra kur vystytis.  

Koks bebūtų tėvo žodis, bet jei jis emocionalus ir nuoširdus – jis gerai  veikia vaiką.

O ką daryti, jei motina vieniša? Jai vis vien reikalingas vyras. Didysis Brolis. Dėdė. Draugas. Sporto treneris. Motiniška jėga – surizikuoti ir susirasti savo tuštiems namams vyriškos lyties atstovą, kuris, galbūt, nebūtinai idealiai tiks jos vaikui. Tačiau moterys visuomet rizikuoja su vyrais. Ir tai geresnė taktika, nei bijoti, nepasitikėti ir manyti, kad jai ir jos vaikui užteks jos pačios.

Taigi, rizikuoja abu – ir motina, ir tėvas – ar tiesiog vyras. Ir štai rizikuoti nepatikti savo vaikams – reiškia būti pakankamai gerais tėvais. Ypač jei viduje tuos vaikus myli.

Olegas Lapinas