Kartais mūsų santuokos primena sūpuokles. Vienas pasveiksta – kitas suserga. Vienas pralinksmėja – kitas nusimena. Kodėl ir ką su tuo daryti?

Šiaip mes tokiais dalykais netikime. Mes gi kuo tikime? Tuo, kas turi akivaizdžią priežastį. Tarkime, liga. Skauda pilvą – „suvalgiau, turbūt, kažką“. Skauda gerklę – „persišaldžiau skersvėjyje“. Skauda galvą – „persidirbau“. Todėl jei mūsų šeimoje, kas nors kenčia nuo ligos, o pasveikus iš kart suserga kitas – mums tai nesuvokiama. Mes tam kitam žmogui ieškome atskiros priežasties: „ji kažką suvalgė, o jis persišaldė skersvėjyje“. Tas pats ir su nuotaikomis. Štai žmona sėdi nusiminusi – „tau kas, priešmėnesinis sindromas?“. O antai vyras suirzęs – „tai ką, vakar gerai paėmei ?“. Vaikas liūdnas – „mokykloje trejetą gavai?“.

Mes mėgstame, kad pasaulis būtų paprastas ir paaiškinamas viena priežastimi. Todėl emocinės ir kitokios „sūpuoklės“ mums atrodo labai netikėtu dalyku. Na geriausiu atveju, „gal ir yra tokia teorija, na ir kas“.

Tuo tarpu dar pokario laikotarpiu fon Bertalanfis sužavėjo visus tuo, kad pradėjo aiškinti reiškinius ne viena priežastimi, o ratu – „pasekmė atgal veikia savo priežastį“ – kas ir tapo sisteminės teorijos kertiniu akmeniu. O septyniasdešimtais metais psichoterapeutė Mara Selvini Palazolli sukūrė Milane sisteminę šeimos psichoterapiją. O Murray Bowen – savo šeimos sistemų teoriją Amerikoje. Jo tėvynainė Virdžinija Satir – charizmatiška tokia natūra, ėmė šeimas konsultuoti ir tarp kitko, su jų kūno kalba dirbti. Ir gana sėkmingai jie tyrinėjo bei koregavo ne atskirus, viena linija susijusius  reiškinius (išgėriau – galvą skauda), o sisteminius ryšius šeimose arba ryšius „ratu“. „Ji nusimena matydama vyro sėkmę ir pagalvoja, kad vyras jos dabar nebevertins, jis matydamas jos nusiminimą nenori su ja dalintis savo sėkme, ji matydama jo nenorą flirtuoja su kitu, jis matydamas jos flirtą pyksta, ji matydama jo pyktį nusimena“. Matote, čia tik dviejų žmonių ryšio sūpuoklės ir dar ne „aukštyn žemyn“, o įvairiuose lygiuose ir už šeimos ribų pereina (o su kuo ji flirtuoja?). Atgalinis ryšys šiuo atveju teigiamas – pasekmė stiprina priežastį ir gaunasi „sniego lavinos“ efektas. Kuo labiau jie emociškai vienas į kitą reaguoja, tuo labiau nutolsta vienas nuo kito. Iš nerimo nutolsta, gynybiškai ir nenorėdami.

Tačiau prie šių ryšių prisideda vaikas. Netgi vienas. Todėl sistema, susidaranti netgi iš trijų narių, veika dar įdomiau: „vaikas, matydamas jų pyktį, nusišalina, pamatę jo nusišalinimą, mama ima su juo arčiau bendrauti – tai sukelia vyro protestą, protestas dar labiau nutolina vaiką – tai sukelia vaikui nerimą, jis ima šlapintis į lovą, tėvelis ima jį vedžioti pas specialistus. Tai kuriam laikui suartina tėvą ir vaiką“ – uff… Matote, sistemoje atsirado ne tik „sniego lavina“, bloginanti santykius, bet ir šiokia tokia kompensacija.. Tėvelis susidomėjo vaiku. Atgalinis ryšys tapo neigiamu – pasekmė – vaiko šlapinimasis į lovą – mažina priežastį ir sistema pagaliau atgauna pusiausvyrą. Tačiau, kokia kaina? Vaiko ligos. Dabar gydys ir gydys jį, ilgai ir nuobodžiai, pas ekstrasensus ir gydytojus, psichologus ir fizioterapeutus…

Šeimos sistemos specialistai iš Milano šioje vietoje mažiausiai akcentuoja vaiko šlapinimąsi. Jie kviečiasi visus šeimos narius ir užduoda jiems „klausimus ratu“. Kai jus paaukštino pareigose, kaip tuo metu sureagavo žmona? Kai žmona nusiminė, kaip sureagavo vaikas, ar ėmė dažniau sėdėti name, ar žaisti kieme? Kai vaikas ėmė šlapintis į lovą, ar tėtis rečiau ėmė bartis su mama, ar dažniau? Patarimų jie neduoda, nebent pasielgia paradoksiškai – paaiškina šeimai, kad simptomas reikalingas artumui palaikyti, nes yra ne kas kitas, o pasiaukojimo išraiška. Vaikas paaukojo savo sveikatą tam, kad šeimoje tarp tėvų įsiviešpatautų ramybė. Kas, tiesa sakant, šeimai kažkur giliai ir taip yra žinoma. Todėl po tokio pozityvaus paaiškinimo šeimos dažniausiai kažkaip susitvarko. Ir vaiko simptomas išnyksta. Tačiau… paūmėja santykiai tarp sutuoktinių: barasi jie dažniau, netgi apie skyrybas kalba.

Čia jau ateina Murray Bowen su savo šeimos psichoterapija. Nepagalvokite, kad ateina iš tiesų. Nebėra jau gyvųjų tarpe minėtų specialistų, tačiau aibė jų mokinių. O Lietuvoje? Taip pat yra, tik sisteminės idėjos nelabai į mokyklines programas skverbiasi. Žino, kam reikia, kas domisi, ir tiek. O publika vis dar „linijiniu būdu“ mąsto.

Taigi, ką mes turime? Aha, vaikas pasveiko, tėvai barasi. Bowenas šioje vietoje sako: šeimoje „neužgesintas reaktyvumas“ ėmė reikštis. O kas jį gesina? Iki šiol jį gesindavo vieno iš šeimos nario – žmonos, o po to vaiko vidinės problemos. O kai ir žmona, ir vaikas nebetūri vidinių problemų? Iškyla problema tarp sutuoktinių – ji tarsi iš vidaus perbėga į santykius. Na lyg kiekvienas iš savo sielos šiukšles imtų lauk nešti. Kaip dabar daryti? Vėl aukotis vienam iš narių ir susirgti? Taip, vaikas vėl gali imti šlapintis į lovą, o žmona depresuoti arba dar geriau – migrena susirgti. Tačiau įmanomas kitas kelias.

Uošviai? Jūs pagalvojote apie uošvius? Teisingai. Nėra šeimų, kuriuose nebūtų gyvų ar negyvų uošvių. Kartais jie paima dalį sutuoktinių problemų ant savęs. Mes to kažkodėl deramai nevertiname ir vadiname „kišimusi į sutuoktinių gyvenimą“. Tačiau posakis „gana! aš išvažiuoju pas mamą“- kartais visai logiškas ėjimas. Šioje vietoje dalis problemos persikelia į mamos ir dukros santykius, jei jos ima nesutarti. O jei mama staiga suserga? Dukrai tenka ja rūpintis ir konfliktas su vyru nublėsta ilgam. Matote – sistema, kuri netikėtai gauna stimulą iš išorės, gali šį stimulą panaudoti savo pusiausvyrai atstatyti. Todėl mes ir sakome: „iš kur semtis resursų?“. Iš kur, iš kur, iš tėvų, aišku.

Boweno gydymo sistemoje svarbi dalis – aplankyti savo senstančius tėvus.ir pasikalbėti su jais. Jis rekomenduoja tai daryti kiekvienam sutuoktiniui, o kartais netgi kviečiasi juos į susitikimus. Tik susitikimai šie skirti ne išsirėkimui, o išsiaiškinimui. Boweno nuomone, perdėtai emocinis reagavimas – tai toks neįsiklausimas ir nesusigaudymas, kad nerimas neišvengiamai ieškos sau problemos. Problema jį, tą nerimą, tarsi gesina. Kaip? Arba per vaiko ligą, arba per vieno iš sutuoktinio „laikiną išprotėjimą“, ar neurozę, ar per tikrą ligą. Invalidas šeimoje – štai ir ramybė dvidešimt metų. Bet kam taip žiauriai? Jei žmonėse emocijų daugiau nei proto, tai visai be problemų jie negali, tik tuomet ima konfliktuoti tarpusavyje. Viduje problemų lyg ir nedaug, tačiau įtampa santykiuose didelė. O tam, kad nebūtų nei to, nei ano, ką reikia padaryti? Teisingai, reikia, kad vietoj nerimo sutuoktiniai imtų vadovautis protu. Tik tai anaiptol nereiškia „jokių nervų, tik šaltas protas“. Ne, Bowenas kalba apie „diferencijuotą“ asmenybę. Kas tai „diferencijuota“? Ogi tai reiškia, kad susigaudo, atskiria, kur yra kas. Tai reiškia ne aklai emocingai sakyti „jis iš vis manęs negirdi!“, o atskirti „jis manęs negirdi, kai aš spiegiu, o kai ramiai jam ką nors pasakau, girdi jis mane“. Jausmai čia nenyksta, jie lieka, todėl tai nėra grynas „šaltas protas“. Tačiau ir jausmai, ir protas jau ėmė diferencijuotis, arba paisyti niuansų. Vietoj juodai baltos logikos atsiranda daug spalvų. Štai tuo ir užsiima šeimos psichoterapeutai – padeda šeimos nariams diferencijuotis – pastebėti, kas kaip reaguoja ir į ką. O jei to nepadaryti, o tik vaistų vaikui duoti nuo šlapinimosi, šeimoje kas nors kitam nariui atsitinka. Juk reaktyvumo lygis nepasikeitė, nerimas pereina pas kitą žmogų ir šeimos sistema ieško naujos pusiausvyros.

Tai ką mums dabar daryti? Domėtis, stebėtis ir skubėti ką nors suprasti šiose sūpuoklėse, kurios ir vadinasi Gyvenimas. Ir nebijokite apsvaigti sūpuoklėse, iš pradžių visiems galvą svaigsta, po to ima patikti, iš savęs žinau.

Olegas Lapinas