Oi kaip atvirai apie santykius, vietomis net baugu skaityti.
Jos kūne ilga visa, kas turi būti ilga – kojos, plaukai, nagai. Jos kūne apvalu visa, kas turi būti apvalu (iš kuklumo neminėsime). Ji vaikšto į pasimatymus be apatinių baltinių, todėl jos veidą puošia paslaptinga šypsena. Ir nuo galvos iki kojų ji apsupta seksualinės auros. Ji padoriai uždirba ir stilingai atrodo. Ji spinduliuoja vien tiktai teigiamą energiją.
Drąsiai galima sakyti, kad joje viskas nuostabu: ir veidas, ir mintys, ir siela, ir rūbai. Bet ji ties tuo nesustoja. Ji visa tai nenuilsdama tobulina! Ji jau įvaldė „pozityvų mąstymą“, t.y., sugeba nukirsti bet kokius neigiamus jausmus ir mintis, kurie ją aplanko. Ir beveik išmoko mylėti save.
Nieko kito jai nelieka. Nes nėra ko mylėti, išskyrus save. Su visais savo privalumais ji ieško vyro ir niekaip negali jo susirasti. Jai pradeda atrodyti, kad tikrų vyrų nebeliko. Ir ji jau pasiruošusi eiti į vyrų viliojimo kursus.
Tai šiuolaikinės nuotakos nuo 20 iki 50 metų portretas. Jų atsiranda vis daugiau, vienodai vienišų protingų gražuolių svajojančių atrasti savo moterišką laimę. Ir pirmiausiai į šį vienišų širdžių šauksmą atsiliepė Rinka. Apie meilę ir šeimą atsirado daugybė laidų ir televizijos šou.
Glamūrinė literatūra tviska patarimais: kur rasti vyrą, kaip jį sumedžioti ir su kokiu padažu paruošti santuokai. Bet ypatingai aktyviai siautėja savęs tobulinimo seminarai. Tiesiog „svajonių fabrikas“ štampuojantis „lėles“ pagal vieną šabloną.
Pamenu, kaip pradinėse klasėse mus vedė į žaislų fabriką. Ten buvo cechas, kur gamino plastmasines lėles. Jas klijavo iš dviejų dalių. Kairėje gulėjo užpakaliukų krūva, dešinėje – veidukų. Fabriko darbuotoja nežiūrėdama paimdavo puselę iš kairės, puselę iš dešinės, opa – ir gatava. Toliau visiškai vienodos, be akių, be burnų lėlės slinko konvejeriu į dažymo cechą.
Galbūt kai kurie tobulėjimo treningai vadovaujasi tuo pačiu principu – būk standartinis, ir tu lengvai rasi savo puselę?
Paskutiniais metais aš gaunu daugybę laiškų viena tema: kaip rasti laimę asmeniniame gyvenime. Vienos moterys skundžiasi likimu, kitos – vyrais, bet absoliučiai visos nori paprastų receptų: kokiai reikia būti santykiuose su vyrais – drąsiai ir aktyviai ar švelniai ir laukiančiai? Kokią strategiją pasirinkti, kad jis nepabėgtų? Kaip „paspausti“ vyrą santuokai? Ir pagrindinis klausimas: kokios „lėlės“ dabar turi didžiausią paklausą?
Psichoterapeutas visada truputėlį aiškiaregis. Pagal ambicijas ir pretenzijas, kurios persmelkia laiškus, galiu numatyti jų autorių likimą.
Jokia meile čia net nekvepia. Nei meile, nei laime… Niekada.
Todėl, kad daugelis šiuolaikinių nuotakų ir jų potencialių jaunikių serga gana pavojinga liga. Jos vardas – infantilizmas. Ir jis pasitikinčia eisena žingsniuoja per mūsų planetą. Nuo jo nėra apdraustas nei mergišius, nei nekalta mergina. Nuo jo nėra vaistų, bet jis luošina likimus ir sugriauna gyvenimus.
Priešą reikia pažinti. Pabandysiu paaiškinti, kas tai per maras, taip visuotinai paplitęs mūsų laikais. Ir čia man padės Karlas Gustavas Jungas.
Infantilus žmogus – tai pagal pasą suaugęs, bet turintis vaikiškas nuostatas ir vertybes asmuo. O infantilumo grėsmė yra ta, kad jis neleidžia užaugti žmogui iki Asmenybės. Infantilaus žmogaus įsivaizdavimas apie pasaulį, žmones, gyvenimą yra supaprastintai plokščias.
Jeigu Asmenybė gyvena realiame pasaulyje, tai infantilus – iliuziniame.
Asmenybė gyvenimą mato sudėtingą ir daugiabriaunį. Infantilus žmogus įsivaizduoja jį kaip kinder-siurprizą. Reikia tik išsiaiškinti, iš kokios pusės jį nulupti, o toliau tavęs laukia vien šokoladas ir mažytė dovanėlė viduje.
Asmenybė mokosi iš savo ir kitų žmonių klaidų. Infantilus žmogus, užlipęs ant to paties grėblio, kiekvieną kartą labai stebisi.
Asmenybė siekia patirti gyvenimo dėsnius. Infantilus žmogus laukia receptų, patarimų ir schemų.
Asmenybė nori suprasti, kas būtent jai yra laimė. Infantilus žmogus vadovaujasi principu „taip priimta“.
Asmenybė su metais darosi gilesnė, įdomesnė, protingesnė. Infantilus žmogus nesikeičia.
Asmenybė savo gyvenimą kuria. Infantilus žmogus sugeba tik pamėgdžioti. Todėl infantilūs žmonės nuo galvos iki kojų prikimšti štampų ir stereotipų. Įvairiems gyvenimo atvejams – pradedant nuo to, kaip apsirengti ir baigiant – kaip galvoti ir kaip gyventi.
Meilės supratimas infantiliam žmogui panašus į Disnėjaus filmuką. Iš vyro laukiama, kad su juo bus lengva, šilta, linksma ir malonu. Kad aprūpins, saugos ir globos. Kad jis bus protingas, gražus, subtilios sielos, dosnus, turės humoro jausmą ir, suprantama, bus turtingas… Žodžiu, dulkių siurblys, šaldytuvas ir skalbimo mašina viename flakonėlyje. Gerai būtų, jei tas technikos stebuklas dar ir lopšinę prieš miegą padainuotų.
O už tai ji pasiruošusi pašvęsti jam savo geriausius metus, atiduoti švelnumą, meilę ir stimuliuoti pasiekti dar daugiau.
Melas! Daugiausia, ką sugeba infantilus žmogus – tai patirti susižavėjimą.
Jo jausmą galima palyginti su bengališka ugnele, kuri per akimirką užsiplieskia, ryškiai kibirkščiuoja ir taip pat greitai užgęsta. Pažvelgęs į apanglėjusią lazdelę infantilus žmogus nusprendžia, kad jam vėl nepasisekė. Greičiausiai, dėl to jis ir negali su niekuo ilgai palaikyti rimtų santykių. Jis suverčia tai skonių, charakterių ir temperamentų skirtumams arba aplinkybėms… O esmė – visai kita. Infantilus žmogus pernelyg susitelkęs į save ir savo interesus. Jis nesugeba iš tiesų giliai ir subtiliai jausti kito žmogaus. Jo pagrindinės vertybės – saugumas, šiluma, sotumas (K. G. Jungas). Štai todėl dažna panelė teigia, kad tik santuokoje ji gali jaustis saugi.
Infantilus žmogus niekada nepasakys: aš nesuprantu žmonių. Jis sako: žmonės nesupranta manęs.
Taigi, infantilus žmogus aplinkinio pasaulio nemato – jis susigalvoja savo pasaulį. Beje, save jis taip pat susigalvoja. Savo vaizduotėje jis sukuria savo paties vaizdą, kuris yra labai toli nuo tikrovės.
Manau, kad kiekvienas pažįsta žmonių, kurių artimieji nuo pat vaikystės įrodinėjo jam, koks jis ypatingas ir nepaprastas. Tokio žmogaus gyvenimas paprastai nesusiklosto, o jo likimas visai kitoks negu žmogus įsivaizduoja (K. G. Jungas). Visa tai dėl to, kad jo fantazijos apie savo išskirtinį švytėjimą niekaip neatitinka tikrovės.
Šiandien tokių sielą luošinančių giminaičių vaidmenį atlieka kai kurie tobulėjimo seminarai ir populiarioji psichologinė literatūra. Ten jums paaiškina, kad turėtumėte jaustis taip, tarsi būtumėte ypatingiausias lobis – taip prisišauksite sėkmę. Jūs turite tikėti, kad esate itin žavi, patraukli ir tiesiog traukianti į save meilę širdelė! Na tai kas, kad aplinkiniai to nepatvirtina… Šalin abejones ir baimes, šalin protingas ir blaivias mintis – jos nėra pozityvios.
Šiuolaikiniai vyrai taip pat ne mažiau infantilūs nei moterys. Rodos, kame čia problema? Susitiko infantilūs vyras ir moteris, jie turi vienodas vertybes, kodėl gi jiems nesusituokus? Ogi ne, jie kaip neigiamai pakrauti elektronai, vienas kitą stumia!
Panelė, kuri įteigė sau, kad ji – tai dovanėlė, galinti papuošti bet kurio vyro gyvenimą, iš tiesų ieško, kaip atsisėsti kam nors ant sprando. Tam, kuris ją išlaikytų, saugotų, gintų, be perstojo suprastų…
O infantiliam vyrui reikalinga tokia našta?
Buitis mūsų laikais – ne problema, panelių aplink – nors vežimu vežk. Galima tiesiog smagiai praleisti šiek tiek laiko drauge, kol ji nepradės įkyrėti jam kalbėdama apie vedybas.
Jeigu vis tiktai infantilūs žmonės susituokia, jų gyvenimas sukasi apie tai, kuris kuriuo gudriau manipuliuos. Sujungti santuokos grandinėmis jie gyvena kartu ir nemato, nesupranta, negerbia vienas kito. Ir tai vadinasi normali šeima. O tokių – begalės!
Dabar nuliūdinsiu infantilias nuotakas. Tikrų vyrų yra, bet sakykite, kam gyvam žmogui reikalinga lėlė?
Įdomu, iš kur atsirado legenda apie tai, kad visi žmonės tuokiasi iš meilės? Juk būna seksualinis potraukis. Būna aistra. Būna „jis (ji) man patinka“. Būna vienatvės baimė. Būna „taip turi būti“. Būna bendri interesai ir bendravimo ratas… Prie ko būtinai čia meilė?!
Iš esmės daugumai žmonių partneris reikalingas bendram gyvenimui. Ir čia nėra nieko blogo. Prieš šimtą metų taip tuokdavosi ir dvariškiai, ir valstiečiai. Bet norint susituokti dėl minėtos priežasties, reikia blaivaus proto ir paprasčiausio nuoširdumo, ko infantilus žmogus neturi.
Viena paprasta moteris man taip pasakojo apie savo santuoką: „Vyras mane gerbia – aš puikiai tvarkau ūkį. Ir aš jį gerbiu – geria nedaug, turi auksines rankas. O jei nepakalba su manim, tai nueinu pakalbėti su kaimyne.“ Ciniška? Ne. Nuoširdu.
Beje, dauguma santuokų gyvuoja būtent tokiu pagrindu. Ir nepaisant to, dažniausiai minimas laiškuose žodis „meilė“. Visi laukia meilės! Pasiruošę ją patirti! Tik kol kas nepasisekė…
Sena pasakėlė. Gerai perkamas mitas. Saldi iliuzija. Visiški niekai.
Pagalvokime, juk netgi muzikai ar matematikai ne kiekvienas vienodai gabus. Aš ne apie vaikiškas daineles ir paprastus aritmetikos veiksmus, o apie tikrą muziką ir aukštąją matematiką. O meilė, kaip, kiekvienam norinčiajam?
Meilė egzistuoja, bet ne infantiliesiems. Tai suaugusiųjų jausmas. Jo nenusipirksi, negausi pagal pažintį, nepavogsi, neatimsi, neišprašysi. iki meilės galima tik subręsti. Išaugti!
Galiu pasakyti vieną patikrintą būdą, apie kurį glamūrinėje literatūroje net neužsimenama, kad neduok dieve, neišgąsdintų skaitytojo:
tiktai skausmas verčia žmogų keistis. Taigi, skausmas dėl savo kvailumo padeda įgyti išminties, skausmas dėl savo nejautrumo – subtiliau jausti. Infantilus žmogus kaip velnias kryžiaus bijo skausmo.
Aš užbaigsiu K. G. Jungo žodžiais. „Infantilus žmogus negali sau leisti susitikti akis į akį su gyvenimu, nes jis pamatys, kad jo gyvenimas tuščias. Ir jis bėga nuo to susitikimo. Iš vienos pusės – pilkas egzistavimas, o iš kitos – bedugnė: siaubas susitikti su gyvenimu.“
Vertė Dalia Lapinienė, autorė Irina Komarova.