Acros“ – graikiškai „aukščiausias“, „polis“ – miestas. Genialus sumanymas pastatyti ant Šeškinės kalno kažką panašaus į graikų miestą – pavyko. Tiesa, senovės graikai statydavo savo miestus ant kalno pragmatiškais sumetimais – ten slėpdavosi nuo karo miestelėnai. Akropoliuose būdavo gausu šventyklų – tokių didelių, kaip Atėnų Partenonas ir mažesnių – po vieną kiekvienam dievui ar deivei. Viduryje aikštės („agora“- graikų), prekiaudavo pirkliai, diskutuodavo filosofai, skaitydavo eilėraščius poetai. Čia vykdavo mitingai ir buvo sprendžiami rinkimų bei kiti miesto gyvenimo klausimai. Teatruose vykdavo spektakliai.
„Akropolio“ prekybos ir pramogų centre iš šitų galima rasti hipertrofuotas dvi funkcijas – prekybą ir dalį pramogų… Galima apsipirkti, pavalgyti, pažaisti boulingą, pačiuožinėti, pasižiūrėti kiną. Religinių pastatų čia nėra, užtat yra šventyklų analogija – aibė parduotuvių, po vieną kiekvienai firmai ar veiklos rūšiai. Praėjimuose ant suolelių teoriškai galima susitikti su draugu. Ir patenkintu veidu išvažiuoti nekvaršinant sau galvos.
Pasakykite nuoširdžiai – jei jums virš dvidešimties metų, ar rinktumėtės susitikti su draugu „Akropolyje“ ar ramesnėje vietoje?
Čia žmonės važiuoja vedami ir tam tikrų aistrų. Ne, ne aistrų blogąja prasme, aistrų normalių – apisipirkti, pasijusti svarbiu ir gerai gyvenančiu, pabendrauti ir t.t. Ir šį centrą statė atsižvelgiant į žmonių aistras. Ir jis pats kažkiek formuoja žmonių poreikius bei aistras. Todėl „Akropolis“ gali reikšti žymiai daugiau, jei pažiūrėti į jį žmogiškų aistrų akimis.
„Akropolis“ – tai vartotojiškas Rojus. Nes jis siūlo tau viską, kas kyla iš apetito. Iš apetito, kuris vis auga. Alkis ir apetitas dalykai skirtingi. Jei tau gyvenime tektų vadovautis alkiu, tai pilnai užtektų nedidelės parduotuvės. O štai apetitas – dalykas kintantis. Tu jau ieškai nebe arbatos, o jogų arbatos. Tu jau nori ne grotuvo, o namų kino sistemos. Tavo vaikas nesitenkina „lego“, o prašo didžiulės lėlės Bratz. Tai normalu – komercijos menas ir yra įtikinti žmogų, kad jam labai tavo prekės reikia. Todėl „Akropolis“ – tai ir komersanto rojus.
„Akropolis“ patogus vartotojui tuo, kad padeda žmogui tuo pat atvažiavimu atlikti kelis reikalus: pavalgyti, nueiti į tualetą, pačiuožinėti, apsipirkti maistu, apyvokos reikmėm ir statybinėm medžiagom, pabendrauti.
Tačiau „Akropolyje“ yra ir kažko baisaus.
Pirmiausia, jis yra per didelis. Jo tolimas sparnas skęsta rūke. Per dideli dalykai žmonėms atrodo nebevaldomi. Jie kiek gąsdina. Tai gal ir gerai valdovų laikais. Tai gerai religiniam pastatui – Partenonui. Kitaip senovės graiko, matyt, neįtikintų, kad deivė Atėna yra tokia galinga. Ir rūmai, ir pilys, ir bažnyčios turi tave priblokšti. Tačiau universalinė parduotuvė – ar ji turi būti neaprėpiamo dydžio? Gal joje turi būti jauku, o ne didinga? Nebent mus turi priblokšti savininkų didingumas… Mes turime patikėti kažkokio nematomo dievo galia… Kokio?
Antra, nemaloniai veikia tai, kad šis centras plečiasi labai jau energingai. Ir ne jį riboja gamta bei savivaldybė, bet jis pats riboja gamtą ir savivaldybę. Kai jam reikia prasiplėsti „Ermitažo“ pagalba, savivaldybė praplečia jam leistinas ribas. Tai – ženklas, kad kaip būtybė „Akropolis“ yra agresyvus ir stiprus. Su juo reikia skaitytis. O tai jau ne tiek patrauklu, kiek neramiai jaudina. Panašus jausmas apninka Raudonojoje Aikštėje prie Kremliaus, Peterburge prie Žiemos Rūmų, Paryžiuje prie Eifelio bokšto. Didinga, bet ar jauku ir traukia?
Trečia, didžiuliai pirkėjų kiekiai negali neatsispindėti pardavėjų veiduose. Jie pervargsta, jie vis dar šypsosi, dar palinki ko nors, bet jau labai pervargusiu tonu.
Prisipažinkite, ar ne smagiau apsipirkti mažoje parduotuvėje pas pažįstamą pardavėją?
Ketvirta, šis centras įtraukia į save didelį kiekį paauglių, kurie vaikšto po jį tarsi miesto gatvėmis ar takeliais, kartais susitikdami, kartais – taip nieko ir nesutikdami, bet prisižiūrėję vienas į kitą. Šis paauglių ritualas – nuvažiuoti į „Akropolį“ – matyt, nebuvo labai planuotas. Brangių parduotuvių tinklas šių jaunų žmonių nelabai domina, todėl didelės apyvartos jie nedaro. Jie paspokso, pasėdi ir pavaikšto „gatvėmis“, pačiuožinėja… Tai galėtų būti jų ‚tūsas“, tačiau prabangios vitrinos ir vyresnių žmonių perteklius daro jį jaunumui nelabai jaukų. Čia trūksta klubo jaukumo, intymumo. Ir triukšmas, ir begalinės praeivių masės nelabai leidžia atsipalaiduoti. Nebent patektumei į transo būseną, kurioje mes būname viešajame transporte ar minioje. „Akropolyje“ mes įjungiame žuvų, paukščių ir vabzdžių instinktą: „sek paskui savo rūšies padarą“. Ir judame – tuntomis, pulkais ir spiečiais – be jokios laisvos valios pėdsakų. Kažin, ar taip gali ilgai jaustis. Laisvės užsinori, laisvės. Todėl jaunimą ilgainiui traukia į mažą jaukią vietą. Traukime, į vaikų aikštelę šalia „Ermitažo“, kuri kaip tik jiems ir ne skirta. O skirta mažyliams.
Sunkiausia „Akropolyje“ rasti laisvą staliuką, jei susiruošei pavalgyti. Staliukus užima momentaliai, o tu taip ir lieki su prikrautu padėklu rankose. O ir susiradus staliuką matyti šimtus kramtančių veidų ir dešimtis laukiančių savo eilės veidų – ne pats maloniausias vaizdas.
Bet net kai surenki visus tuos nemalonius dalykus, dar negali patekti į Pragarą. Šiuos dalykus šeimininkai, matyt, po truputį spręs.
Pragaras – tai ne atskiri nepatogumai, o tūkstančiai tau abejingų ar konkuruojančių, susvetimėjusių, godžių, kramtančių, laižančių ar kažko laukiančių veidų. Veidų žmonių, kurie skyrium nuo senovės graikų, nesprendžia čia miesto klausimų, nesimeldžia galingai deivei, neklauso filosofų ir nestato spektaklių. Vartotojiškas Rojus iš principo negali būti Rojus. Pavargsti nuo jo ir jei be jo nieko kito neturi, patenki į tuštumos Pragarą. Graikai nebuvo nei kvailesni, nei protingesni už mus. Jie tiesiog savo Akropoliuose jausdavosi saviškiai, atsakingi už savo miestą. Ne tame esmė, kad jie derindavo sielą ir kūną. Jie jausdavosi vieningi. Ar visada? Neidealizuokime jų. Dažniausiai jie jausdavosi vieningi dviem atvejais: karo metu ir per sporto varžybas.
„Acros“ – graikiškai „aukščiausias“. „Polis“- miestas. Ačiū. Komersantai padarė tai, ką galėjo padaryti geriausiai. Jie sukūrė mums didelę pagundą, o sau – didelį pajamų šaltinį…
Išėjus iš „Akropolio“ ir pasukus į kairę matosi jau daug metų nebaigto statyti stadiono griaučiai. Jie kiša iš žemės ir tarsi prašo: nepamirškite mūsų. Mes dar gyvi! Kol kas jų niekas nesugriovė. Gal iš šių griaučių dar atgis kažkas geresnio? Ir gal tuomet „Šiaurės Atėnai“ nebus tik labai plono laikraščio pavadinimas?
Olegas Lapinas