Kai mus užlieja nepakeliamas skausmas, mes užveriame jausmus tam, kad išgyventume. Aš žiūriu senus filmus apie karą, ir mane pribloškia daugybė draudimų jausti. Ką tik gaisre žuvo jos vaikai. “Nagi, nusiramink, juk karas, dar ne tokius dalykus iškentėme”. Taip, kai patiriame išlikimo stresą, mes atjungiame daugelį dalykų – nustojame jausti skausmą, šaltį, alkį, užuojautą.
O po to auginame vaikus nesugebėdami atsakyti jiems jausmų kalba. Ir vaikai taip pat užšaldo jausmus pakeisdami juos vertinimais – tai būdas susiorientuoti. Užšaldytus kūno pojūčius pakeičiame kalorijų skaičiavimu, užšaldytas emocijas į „nekreipk dėmesio“, „pamiršk“, „niekai visa tai“.
Mes kalbame ta kalba, kurią mokame. Vaikystėje mes patyrėme, kad atsakymas į sielvartą, nuoskaudą, pasididžiavimą, viltį buvo nutolęs veidas su vertinimų kulkosvaidžiu „kaip mažas vaikas“, „per gerai apie save galvoji“, „geras berniukas“, „nenormalus“. Ir dabar mes sutrinkame, kai susiduriame su pamiršta jausmų kalba, sutrinkame ir išsigąstame – ir vertiname, vertiname, vertiname… Galbūt jam diagnozė? Gal aš bloga mama? Gal jis ne toks vaikas, koks turėtų būti? Tai juk nenormalu.
Jausti – taip nesuprantama ir nenormalu, nes mes to nemokame. Todėl, kad kiekvienas jausmas viduje tuoj pat pavirsta vertinimu. Aš pykstu ant vaiko – reiškia aš bloga mama. Aš noriu, kad mane apkabintų ir priglaustų – reiškia aš priklausoma. Aš jaučiu nuoskaudą – reiškia, aš nepakankamai dirbau su savimi.
Mokytis bet kokios kalbos visada sudėtinga. Mokėti kalbą – tai pirmiausia suprasti kitokį, nepanašų į mūsų, pasaulio vaizdą. Tas pat su jausmų kalba. Pasiryžimas ne vertinti, o pajusti kito žmogaus jausmus priverčia prisiliesti prie savųjų. Kada trimetis verkšlena, kad jam davė sulūžusį bananą, paprasčiausia būtų pasakyti, kad visa tai – smulkmena. Jis tau savo jausmų ir emocijų kalba – o tu jam atsakai savąja, logikos ir vertinimų kalba. Bet jisai nesupranta šios kalbos, jis tik jaučia, kad aplinkiniai jo nesupranta. Ir mokosi tos naujos kalbos. O kai užauga, rašo į interneto tyrlaukius: „manęs niekas nesupranta“, „norisi, kad kažkas tiesiog priglaustų“.
Kol mes nesuprasime, kad reikia prisiminti pamirštą jausmų kalbą, mes nesukursime artimų santykių. Ir auginsime vieną kartą po kitos tuos, kurie miglotai norėtų prisiglausti, bet dėl to nieko nemoka padaryti. Kol mes disciplinuotai ir ramiai nepradėsime mokytis prarastos jausmų kalbos, tol nesugebėsime suprasti savo vaikų.
Nurašyti begalinę vaikiškų natūraliai kylančių jausmų kakofoniją į vertinimą „jis tiesiog mažas ir kvailas“ – daug paprasčiau negu tai pamatyti. Pamatyti tai ir išanalizuoti – paprasčiau negu pabandyti suprasti. Pabandyti suprasti – paprasčiau negu pajausti tai, ką jaučia vaikas. Negu priglausti vaiką ir pajusti visą neteisingo pasaulio, kuriame bananas sulūžęs, skausmą.
Olga Nečajeva
Vertė Dalia Lapinienė
