Ne pirmą kartą psichologai drumsčia vandenį. Kitas reikalas – astrologai. Kaip gera ir ramu skaityti populiarius horoskopus – viena stichija, tarkime, oras, padeda kitai – sakykime, ugniai. Štai oro ženklo žmonės gerai ir nugyvena su ugningos stichijos atstovais. O vandens ženklai ugnį gesina. Planetos irgi vis viena kitos atžvilgiu suprantamai atsistoja. Viskas logiška ir akivaizdu. O kur įsiterpia psichologai, viskas pasidaro labai neaišku.

Štai psichoanalitikai teigia, kad žmogui ramiausiai gyventi su tokiu sutuoktiniu, kuris primena jam jo motiną ar tėvą, tetą ar dėdę, brolį ar seserį. Kitaip sakant, mes į sutuoktinius dažniausiai renkamės tuos asmenis, kurie kažkuo panašūs į mums vaikystėje artimus ir mylimus žmones. Arba renkamės kaip tik priešybes – neartimiems ir nemylimiems tėvams bei giminaičiams.

Kai kurie psichologai pastebi, kad ne tik panašius į mūsų vaikiškus globėjus, bet ir panašius į mus pačius asmenis mes mieliau padarome savo sutuoktiniais. Pavartykite Suzi Malin knygą “Meilė iš pirmo žvilgsnio” – joje yra gausybė pavyzdžių, kaip greitai žmonės įsimyli tuos, kurie primena patį įsimylėjusį savo veido proporcijomis, burnos forma, kakta ir apskritai manieromis. Ir jūs nė kartą matėte tas poreles gatvėje, kurie primena jums brolius ir seseris, vos ne dvynius – o jie to patys nepastebi ir tiesiog sako: “mes be proto įsimylėję vienas kitą”.

Na, o štai socionikai – garsaus Jungo teorijos tesėjai – aiškina, kad geriausiai žmogus jaučiasi su papildančiu jį tipu. Štai koks nors humanistas intravertas Vatsonas skraido ant sparnų, kai šalia jo yra logiškasis ekstravertas Holmsas .Valdingasis Cezaris su niekuo taip neatsipalaiduoja, kaip su logiškuoju pesimistu Balzaku. Ūkiškasis Gorkis nuolat dalinasi savo galvos skausmu su nepraktišku, bet emocionaliu Hamletu. Na o entuziastingasis Hugo laukia nesulaukia namuose teoretiko Robespjero. Kodėl jiems taip gera kartu? Todėl, kad vieno stipriosios pusės (ekstraversija, racionalumas, emocionalumas, realistiškumas, intuicija) kaip tik dera prie kito silpnųjų pusių ir atvirkščiai. Tu turi plaktuką – aš turiu vinį. Kartu mums juk lengviau vinį kalti, ar ne? Ir argi nedainuojama “tu mano mergaitė, aš- tavo berniukas ?” Ar kažkaip ten panašiai? Dainuojama. Reiškia – kartu geriau su tuo, kuris tave papildo. Kaip taisyklė, vienas papildymo poroje būna intravertas, o kitas- ekstravertas.

Na, o dabar pažiūrėkime į tai ne statikoje, o dinamikoje. Štai apsigyveno kartu papildantys tipai. Iš tiesų, vienas iš papildinių dažniausiai su savimi labiau skaitosi, o kitas – su aplinka. Tai yra, vienas labiau domisi aplinka, kitais žmonėmis, jų idėjomis, jų ir savo pačių saviraiška. Ir į juos reaguoja. Kitas labiau rūpinasi savo vidiniu pasauliu, savo jausmais, idėjomis, saviraiška. Ir į aplinkos reikalavimus mažesnį dėmesį kreipia. Toks intravertinis kryptingumas jam būdingas. Tai nereiškia, kad vienas altruistiškas, geras, o kitas egoistiškas ir blogas. Ekstravertai irgi gali apie save galvoti, tik juos labiau išorinis pasaulis “pagauna”. Jų vidus jiems per sudėtingas. Intravertai irgi gali kitais pasirūpinti, ir netgi globoti, tik jiems išorinis pasaulis kelia per daug nerimo. Jiems saugiau su savo idėjomis, pojūčiais ir jausmais gyvenasi. Ir štai jie susitiko. Ir vienas, ir kitas iš pradžių iš džiaugsmo vos ne skraido – tai, kas jam nesiseka, kitam – vieni juokai. Kai genialus, bet buityje išsiblaškęs teoretikas giliai nusimena – ką daryti? – ten pastabusis praktikas jau turi sprendimą. O anam kaip tik su teorijomis sunkiau – tai teoretikas už jį ir kursinį darbą parašo. Puiku. Ir lovoje jiems gera. Realistiškesnis labiau abejojantį sugundo. Idilija ir harmonija.

Tačiau štai bėga metai, ir kiekvienam sutuoktiniui pradeda kažko trūkti. Intravertiškam sutuoktiniui ima norėtis, kad jo papildinys nuolat sėdėtų namuose. Jis juk pats sėdi? Sėdi, kaip koks Cheopsas. O štai jo ekstravertiškas sutuoktinis negali be pasaulio ir jo siūlomų iššūkių. Jam nuolat sėdėti namuose – tas pats, kaip sarkofage pasilaidoti. Gyvenimas juk eina? Intravertui ir toliau norisi, kad gyvenimas eitų susikibus su sutuoktiniu namų ribose. Ekstravertas dūsta. Jie juk skirtingi, nepamirškime. Ir štai koks nors Holmsas susiruošia į pavojingą kelionę kalnuose – medžioti daktarą Moriarti. O vargšas Vatsonas tuomet lieka vienas ir mintyse jį peikia bei laidoja. Na jūs suprantate, kad aš perkeltine prasme kalbu – vienas iš jų dažniausiai vyras, o kita – moteris. Dažniausiai.

Ir štai tuomet tarp šių papildančių tipų įvyksta konfliktas. “Tu manęs nemyli” – sako intravertiškasis partneris. “Bet juk tu mane taip uždusinsi niekur neleisdamas” – atsako ekstravertiškasis. Ir niekaip jie nesusitaria. O jei ir eina į kompromisus, tai vis tiek kartais ima galvoti, kaip ta varna… Jūs nežinote?

Na štai: sėdi su papūga viename narve varna. Žiūri ji pro grotus į kitas varnas ir mąsto: o visai gerai būtų paskraidyti su tomis varnomis. Ko čia aš vis su ta papūga – nei kalba jos normali, nei išvaizda… O papūga žiūri pro grotus į kitas papūgas ir mąsto: štai ten – paukščiai kaip paukščiai. Gaila, kad pasiaukojau ir su varna apsisprendžiau gyventi. O juk galėjau su papūga….

 Tai gal tikrai geriau gyventi su savo tipu? Štai susitinka žmogus su savo psichologiniu “dvyniu”. Viskas jiems iš pradžių aišku ir pirmo žvilgsnio, nes į pasaulį jie žiūri panašiai. Abu tais pačiais dalykais džiaugiasi, abu vienodus juokingus reiškinius pastebi. Žino: kas man patinka – tas ir jam. Palaiko ir supranta vienas kitą iš pirmo žodžio.

Tik štai apsigyvena jie kartu ir… Po kelerių metų atranda, kad kažko jiems trūksta. Pirmiausia, abu turi tas pačias silpnąsias puses. Tarkime, du ekstravertai kartu dažnai pešasi. Abu siekia užimti tą pačią erdvę ir neišvengiamai suduria savo interesus. O abu intravertai niekaip negali pasiryžti, ką nors tokio drąsaus padaryti. Svarsto abu, delsia, arba niekaip negali trūkusio vamzdžio pataisyti. Išorinis pasaulis juk tokia nesaugi vieta – kas jiems padės?

Antra bėda – labai panašūs žmonės kartais vienas kitą migdo. Tai ypač intravertams būdinga. Ar jie taip vienas kitam pasitikėjimą demonstruoja (“žiūrėk, kaip aš tavimi pasitikiu – šalia tavęs visiškai atsijungiu”), ar tiesiog abu pavargsta nuo bendravimo (intravertų prigimtinė savybė). Bet užmiega ir nors tu ką.

Ir ką tuomet jiems daryti? Ieškoti papildinio “šone”? Laužyti šventą santuoką? Iš vis nesituokti? Na jau ne. Daugumai žmonių šeima reikalinga ir dėl statuso, ir dėl saugumo, ir dėl garantijos visuomet turėti savo brangųjį “po ranka”. Žinoma, pragmatinė išeitis čia būtų – tiesiog turėti kiekvienam savo erdvę – savo mėgstamą darbą, savo draugus, savo erdvę namuose.

Ir jeigu jiems kyla kritiškų minčių vienas kito atžvilgiu? A, taigi čia dažniausiai projekcija – savo pačių bruožus atrandame kitame, nes savų tokių pat nematome. Kiek kartų būna: “ko tu toks pikta?!” – “Aš? Man atrodo, tai tu piktas”.

Ir tam atvejui ne pirmą kartą prisiminkime antrą istoriją – apie pakantumą.

“Vaikščioja po sodą povas. O varna, tupinti ant šakos, sako: “koks bjaurus paukštis! Kokios kreivos jo kojos!” Povas krūpteli, bet nieko nesako. O varna tęsia: “O kaip išdidžiai jis vaikšto! Kaip aukštai jis riečia nosį!” Povas atsidūsta. Varna taria: “O kokia idiotiška uodega! “Povas liūdnai atsako: “Aš žinau, kad mano kojos kreivos. Užtat aš aukštai ir keliu galvą, kad jų nematyčiau… O kas link uodegos – tai dėl jos žmonės manimi ir žavisi!”

 Ar visuomet reikia būti tobula pora? Ar būtina visiškai papildyti ar visiškai supanašėti, kad nugyventum darniai? Tikriausiai, šito aš jums nepaaiškinau, tik supainiojau. Na gal tik vienas dalykas man pačiam paaiškėjo – kartais svarbiau pastebėti ne negražias kojas, o puikią uodegą…

Olegas Lapinas