Visos mes atėjome į šį pasaulį, kad būtume labiausiai pulsuojančios-kraujuojančios-mylinčios-verkiančios-jaučiančios būtybės.

Ir jeigu kažkas tau sako, kad tavyje kažko per daug, štai vienintelė tiesa, kurią turėtum prisiminti: labai tikėtina, kad šie žmonės nei dabar, nei kada nors gyvenime nebus pakankami tau pačiai.

Todėl, kad tu, mano mergaite, tu – saulė, ir mėnulis, ir žvaigždės. Tu – jėga, kuri sukuria potvynius ir atoslūgius. Tu – laukinis riaumojimas pilnatyje. Tu – ekstazės šokio esencija. Tu – karštis ir seksas, prakaitas ir ugnis, švelnumas ir stiprybė, palaima ir ašarų vandenynas.

Tu – visame kame.
Tu – mūsų visų motina ir Visatos dukra.
Tu eini per šešėlius ir šviesą.
Tu sudegi ir vėl atgimsti laikydama ranką ant pasaulio pulso.
Tu priverti dievus virpėti.

Ir tai, mano brangioji, – riba, kurią tu peržengi, ir daugeliui žmonių dėl to tampa beprotiškai nejauku. Tai verčia juos žengti žingsnį atgal ir atstumti tave. Nes tai, kaip tu šoki su savo šešėliu ir tai, kaip tu priimi savo akinančią šviesą, verčia juos prisiliesti prie nepažįstamos gelmės, kuri tuo pat metu ir žavi juos, ir kelia jiems siaubą. Vien tavo egzistavimas verčia juos žengti žingsnį į tokią vietovę, kurios jie dar nepasiruošę pamatyti.

Dėl to, kad vandenyno gelmės šaukia tave namo, tu niekada nebūsi paprasta. Ne, brangioji, tu atsiradai ne tam, kad būtum paprasta. Tu čia dėl daug didesnių dalykų.

Nes tu – ta kuri griauna užtvaras.
Tu – tiesos ieškotoja.
Tu – ir gundytoja, ir pagunda, ir karštis.
Tu – ir veidrodis ir kerėtoja, ir tavo viduje kunkuliuoja tūkstantmečių galios sūkurys.
Todėl prisimink – ne, tu nesi paprasta.

Ir girdėdama visą šią tiesą, prašau tavęs, nemanyk, kad tu nesi verta gilaus vidinio lengvumo. Nei minutei niekam neleisk, kad tau įrodytų, kad tu niekada nerasi mylimojo, kuris nevers tavęs teisintis, sumažinti save, nuraminti savo vidines audras arba slopinti savo ekstravagantišką meilę.

Todėl, kad tai, mano mergaite, visiški niekai.

Egzistuoja meilė, kuri niekada ir nemanė, kad tavyje kažko per daug. Kuri išreiškia save taip pat kaip ir tu – eilėmis, varvančiu žvakės vašku ir mėnulio dulkėmis. Kuri taip pat kaip ir tu išbėga naktį, kad užkauktų į mėnulį, kuri renka kaulus, gieda mantras ir kalbasi su protėviais. Ir ši meilė, kada tu sutiksi – jį arba ją – pamatys tave ir atpažins būtent tokią, kokia tu esi ir kokia gali būti. Ir pasakys tau – TAIP. Taip – tau. Taip, aš eisiu su tavim tenai. Aš to laukiau.

Bet kol tai neįvyko, aš noriu, kad tu padarytum štai ką. Man ir kiekvienai moteriai, kuri įsitikinusi, kad joje kažko per daug.
Paimk visa tai, ko tavyje per daug ir legalizuok tai. Surink visas savo didelės sudužusios širdies skeveldras ir užkurk laužą. Ir taip darydama tu pakviesi su savimi visas kitas, ir jūs užtrauksite dainą, kuri grąžins jus visas namo.

Ir tada tu paleisi į pasaulį visus tuos beribius ir nuostabius dalykus, kurių tavyje per daug. O tu ir vaikštai per greitai, ir myli per stipriai, ir verki per stipriai, ir pyksti per stipriai. Pernelyg greitai įsimyli ir liūdi per dažnai, ir juokiesi per garsiai, ir pati nustatai tikslias sąlygas, kuriose tu gali egzistuoti.

Net ir nemanyk gyventi kitaip.
Nes tu mums reikalinga. Kiekvienam vyrui ir moteriai, kurie mano, kad tavęs per daug. Tu – priminimas mums pačiomis sunkiausiomis akimirkomis apie tai, kas mes iš tiesų esame.
Kiekvienas iš mūsų.

Žaneta Leblank

Vertė Dalia Lapinienė