Butas – tai labai įdomus žmonijos atradimas. Ne jurta kokia nors ir ne vigvamas. Gaila tik, kad jį projektuojantys žmonės – architektai ir dizaineriai net ir neįsivaizduoja, kaip jų idėjas įgyvendina gyventojai. Štai architektas braižo buto plane virtuvę. Jis mano, kad ji bus naudojama maistui gaminti? Aha, kaip gi. Ir dar mąsto architektas, reikalingas praėjimas į svetainę, kur bus valgoma… Nejuokinkite. Visi žino, kad pas mus virtuvė – svarbiausia vieta, kur susirenka svečiai ir kur verda visokios diskusijos. Todėl čia ir valgoma, ir geriamas alkoholis. Tačiau bendravimas svarbus. Virtuvė nuteikia filosofiškai. Tarkime vienoje, iš man pažįstamų, virtuvių mėnesio bėgyje buvo aiškinamasi:

Kur iš tikrųjų nakvojo paauglė dukra;

Ar daiktai egzistuoja savaime, ar tik santykiuose su stebėtoju;

Kaip nustoti gerti;

Ką geriausiai gerti;

Kaip pagaminti tą kopūstų pyragą;

Kodėl suaugę tokie nuobodūs;

Kodėl manęs šeimoje niekas neišklauso;

Kas, ką šeimoje myli labiau ir už ką….

Be to, virtuvėje, apsigyveno du naminiai gyvūnėliai. Iš kurių vienas nuolat užšokdavo ant stalo ir iš ten medžiodavo kitą. Kuomet kitas pasislėpdavo po stalu.

Ir čia tik mažoji sąrašo dalis…

Jei projektuotojai žinotų, kas virtuvėse vyksta iš tikrųjų, jie projektuotų ją kitaip: kaip konferencijų holą, kuriame tribūnos vietą užima viryklė ar židinys. Daug kėdžių, fotelių ir dėl visa ko viena, kita kušetė. Ant jos miegotų įkaušę svečiai. Tiesa, dar reikalingas toks ilgas vamzdis žemyn, per jį iš virtuvės į lauką būtų nuleidžiami tušti buteliai ir likučiai benamiams gyventojams tiesiai į konteinerį.

O miegamajame?

Projektuotojas įsivaizdavo, kad miegamajame bus miegama. Na suaugę galbūt mylėsis. Todėl reikia didelės lovos. Realybėje man žinomajame miegamajame:

Visi žiūrėdavo televizorių;

Ant tėvų lovos susirinkdavo visa šeima: kas pagulėti, kas pabendrauti;

O suaugusieji mylėdavosi rečiau, nei aiškindavosi;

Iš kur gauti pinigų paskolai gražinti;

Ar jie vis dar myli vienas kitą;

Kodėl kosti vaikas;

Ką darysime rytoj;

Kokia pavardė tos aktorės, kur vaidino filme „Šokoladas“;

ir t.t.

Kartais vienas iš jų susirgdavo. Miegamajame susirgus atsirasdavo šimtas vienkartinių nosinių, švirkštai, vata  ir antibiotikai, kokios trys stiklinės arbatoms, termometras ir kompresas… Visa tai buvo dedamam ant lovos kraštelio.

Ir kodėl dizaineriai neprojektuoja namuose mažos ligoninės palatos? Juk į tikrą ligoninę europiečiams patekti darosi vis sunkiau…

Tačiau laimei, dažniau suaugę nesirgdavo. Miegamajame vienas iš sutuoktinių nuolat žiūrėdavo naktines laidas, gulėdamas lovoje, o kitas nusisukęs miegodavo. Kad jam netrukdytų televizorius, jis buvo uždengiamas didelėmis pagalvėmis.

Jei projektuotojas tai žinotų, jis padarytų miegamąjį kitokį: su staliuku pokalbiams prie žvakės, atskirtu nuo likusio pasaulio, su išėjimu į mažą ligoninės palatą (geriau į operacinę) ir su dviem lovomis, iš kurių viena būtų atsukta į televizorių, ir ją būtų galima nesunku pristumti prie kitos. Kas žino, o gal jie kartais sugalvotų pasimylėti? O šiaip pageidautina atskira erdvė kiekvienam sutuoktiniam – ne jauni juk įsimylėjėliai, tiesa? Jauni meilužiai, bet kur sutelpa, kad tik kartu.

Arba štai kambarys vaikams. Čia viskas yra baisingai ištepliojama. Jei aš būčiau projektuotojas, daryčiau tokį kambarį  jau su daugkartinio naudojimo piešiamaisiais tapetais, žemu japonišku staliuku ir piešiamu laminatu. Irgi daugkartinio naudojimo. Numesčiau ten ant grindų storą pūkuotą kailį. Padaryčiau didžiulį vamzdį nešvariems rūbams, vedantį tiesiai į skalbyklą. O kampe pastatyčiau didžiulį kompiuterį  – televizorių. Nes jūs gi žinote: vaikų kambaryje šiuo metu nekalbama iš vis. Ir netvarkoma, juk vaikai nemėgsta tvarkyti. Čia ilsimasi nuo bendravimo su nuobodžiais tėvais, žiūrima televizorių ar žaidžiama su kompiuteriu, ruošiamos pamokos (ant grindų) ir miegama. O miegoti vaikai mėgsta taip – kristi ant žemės. Tiesiog va šitaip: įeiti, kristi ir viskas. O jei vaikas mažas, tai dar su kūlvirstuku… Planuojant paauglystę, būtina įrengti atskirą slaptą įėjimą į lauką ar į kopėčias – pabėgimams nuo tėvų ir slaptiems sugrįžimams. Visi paaugliai, jei nedaro, tai bent svajoja kartais tai padaryti. Ir svarbiausia paaugliams reikia seifo, slaptiems dienoraščiams, cigaretėms ir t.t.

Svetainė…   Architektas įsivaizduoja, kad ten priimamai svečiai, geriama kava, švenčiamos prie žvakių šventės… Koks naivumas! Dažniausiai svetainėse iš vis viešpatauja mirtina tyla. Tai – savotiškos buto kapinės. Žinoma, jei ten kas nors nemiega. Turint omenyje, kad pas mus nemaža dalis gyventojų gyvena su savo tėvais, tai jie ten ir miega. Arba koks nors mažiau šeimoje teisių turintis šeimos narys. Prasikaltęs koks nors. Jis ir miega svetainėje.

Balkonas. Iš tiesų tai – pokalbių vieta ir sandėliukas. Na iš sandėliuojamų dalykų dažniausiai pasitaiko štai kas: slidės (kartais viena), dviratis, stiklainiai, senas neveikiantis šaldytuvėlis ir jame kokie nors pasenę batai. Kartais čia laiko padangas, nenaudojamus žaisliukus ar bala žino, ką…  Pokalbiai balkone kitokie, nei virtuvėje. Balkone rūkoma ir pokalbiai dažniau būna vyriški. Jei į balkoną parūkyti išeina moterys, pokalbiai vis tiek būna vyriški – lėti, su pauzėmis tarp užsitraukimų. Solidūs pokalbiai. Balkonuose nesibarama.

O kur baramasi?

Gal vonioje?

Ne. Vonia Europos Sąjungos šalyse skirta dviem dalykams: masturbacijai ir prausimuisi. Seksualinis gyvenimas darosi vis skubotesnis, todėl ir atsiranda pirmas punktas. Projektuotojai tik galėtų pasirūpinti slaptomis nišomis prie vonios: vibratoriams ir pornografijai laikyti. O taip daugiau nieko nereikia… Tiesa, kai kas voniose stato skalbimo mašiną. Todėl reikėtų ir kokią rūbų džiovyklėlę kurti, ar ką…

Dabar tualetas. Atrodo, bent čia viskas aišku? Ne. Tualete skaitoma. Tai daroma todėl, kad jei ką nors iš savęs išleidi – į unitazą, reikia tuo pat metu ką nors į save įdėti- „ryti“ knygą, laikraštį ar žurnalą. Kad organizme būtų pusiausvyra. Todėl tualetą reikėtų jungti su knygų lentynomis.

Tačiau mes vis neprieiname prie konfliktų. Kur bute konfliktuojama? Keista, bet dažniausia vieta tarp virtuvės, vonios ir koridoriaus. Nes barimuisi reikalinga turėti po ranka vietą, kur gali jei, ką pasitraukti. Mes instinktyviai darome tai prie virtuvės (čia moterys jaučiasi šeimininkės), prie lauko durų, čia kritiniu atveju gali pabėgti trenkus durimis… Ir prie tualeto, čia galima užsirakinti.

Būdamas projektuotoju aš šį buto lopinėlį apkalčiau minkšta medžiaga ir numesčiau ant grindų porą matų, nes čia juk ir verda pagrindinė kova !

Na, berods, viską išvardijau… Tiesa, dar yra stogas. Jame būtina įkurti fligelį – Karlsonui.