Sutikime, kad už kiekvieno mūsų atsakymo stovi ne melas, o sąžiningas bandymas save apibūdinti. Tik tai, kaip mes save apibūdiname, priklauso nuo mūsų sąmonės apimties. Tai tarsi žibintuvėlio spindulys, kurio plotis vadinasi dėmesiu. Mes žinome iš patirties, kad apšviestas daiktas meta šešėlį. Toks didelis kūnas, kaip Mėnulis, turi net visą pusę, kurios mes niekad nematome. Ir apšvietus save patį, už mūsų veido irgi stovi šešėlis, kurio taip pat nelabai išeina pamatyti. Jungo psichologijoje tai vadinasi “persona”, o Virdžinija Satir apie tai rašo dabar išverstoje knygutėje “Daugelis tavo veidų” .

Štai jums atrodo, kad esate labai mylintis žmogus. Tiesiog atsidavusi savo šeimai moteris. Nežiūrinti ne tik į kairę, bet netgi ir į dešinę. Tiktai ten, kur vaikų, vyro, tėvų ir kitų žmonių bėdos. Tik į juos. Jums nepatinka moterys, kurios vyrais žaidžia, šeimos nekuria, keičia draugus ir rūpinasi savimi. Jos jums atrodo egoistėmis.

Ar jums nepasirodo keista, jei vieną dieną jums pradeda kilti nesuprantamas nerimas užinojus apie kažkokio simpatiško vyro ketinimus apsistoti pas jus? Ir kad kažkodėl, kai jūsų vyras paprašo jį palydėti iki durų, jums darosi silpna? Taip pat kai kam, kas jus gerai pažįsta, atrodo, jog jūs raustate, taisote plaukus dažniau, nei reikia ir netgi apsivilkote patį gražiausią megztuką… Ne, jūsų mylinti “persona” nepasikeitė. Tai – jūsų šešėlio žaidimai. Ten susikaupė viskas, ką jūs kažkada atmetėte – vilionės, gundymai, žaidimai, rūpinimasis savimi. Ten yra tas, ko jūs nemėgstate, bet kartu ir galimybės, kurių jūs savyje nerealizavote. Jūsų nerimas – ženklas, kad gundanti moteris, kurios jūs nepažįstate, bando jumyse realizuotis.

O gal jūs, atvirkščiai, laikote save šalta žaidėja svetimomis širdimis? Nieko nemylinčia, “stipria” ir manipuliuojančia? Jūs niekinate “tas vištas”, kurios pakabina sau ant kaklo šeimyninį jungą. Ar jūs tikrai tokia, kokia sakote? Taip ir yra, tačiau štai jūs prarandate artimą žmogų arba sužinote apie seno draugo mirtį ir… Jūs verkiate, nežinia kodėl. Jūs raudote paslapčia, kad niekas nematytų! Tai – jūsų šešėlis, kuriame gyvena prieraišumas, meilė, vienatvės baimė – viskas, ko jūs taip kruopščiai vengėte. Jūs gėdijatės, o tai – nerealizuotos potencijos, kurios ima skverbtis į jūsų sielą…

O štai sunkus atvejis – jūs esate aukštų moralinių principų ir griežtai kontroliuojate save ir šeimą. Darbe jūsų prisibijo ir jūs žinote dėl ko – jūs principinga. Šeimoje jūs palaikote drausmę ir neleidžiate apsipalaiduoti ne tik vaikams, bet ir sau pačiai. Netgi jūsų mintys turi būti skaisčios ir užimtos racionaliais dalykais!

Tik štai vieną įtemptą dieną jūsų galvoje apsigyvena… keiksmažodžiai ir nepadorūs vaizdiniai! Jūs vejate juos nuo savęs, bet jie vėl ateina. Jūs tiesiog verkiate iš nevilties, nes imate bijote savęs pačios. Šešėlis bando realizuoti save taip, kaip “Amelijoje iš Monmartro” – pamenate, kaip toks jaunas vaikinas – pardavėjo padėjėjas – išmoko šaipytis iš savo baisaus šeimininko? Tai laisvė – štai ko siekia jūsų šešėlis – išlaisvinti jus nuo jūsų pačios. Štai kodėl jums taip baisu ir štai kodėl norisi, kad gydytojas vaistais ar hipnoze panaikintų jūsų mintis ir vaizdinius – juk laisvė yra baisus dalykas, tiesa?

Šešėlis gali talpinti savyje ir didelę kontrolę, jei laikote save visiškai laisvu žmogumi. Daug metų niekinote jūs bet kokią priespaudą, vengėte darbo grafikų ir netgi dirbti stengdavotės pati sau. Jūs galėjote būti visiškai atsipalaidavusia, ilgainiui tapote alkoholike, tačiau štai vieną gražią dieną pradedate lankyti religinę sektą, kur iš jūsų reikalauja griežtos drausmės ir varginančių ritualų. Draugai ir draugės stebisi, kas atsitiko linksmai “šnapsorgei”? O jūs jiems sakote: tu nesupranti – aš dabar kitokia. Su savo šešėlio pagalba jūs ėmėte dvasiškai transformuotis ir savikontrolė tapo naujuoju “aš”, o tiksliau, įsiliejo į jūsų seną ”personą”.

O gal jūs esate rimta “moksliukė”? Vėliau jūs tapote mokslininke ir svarbiausiu dalyku laikote pažinimą. Jus laiko sausa ir racionalia. Jūs nelabai mėgstate socialinius žaidimus ir nelabai mokate atsipalaiduoti tarp žmonių. Tačiau kas atsitiko su jumis per vieną vakarėlį, kai išgėrusi jūs ėmėte šokti kankaną? Daug kas juokėsi, vėliau jums buvo gėda… Tačiau padėkokite šešėliui – jis parodė jums ir kitiems, kad esate gyva!

Matote – mes visuomet esame daugiau, nei galime suprasti. Šešėlio pabudimas mus trikdo. Ir pabūkime sutrikę, tokiais momentais mes mokomės. Neskubėkime kratytis nerimo – reikia juk ir vystytis. Mes pažįstame save iš netikėtos pusės. Ir jei tuomet kas nors mūsų paklausia: “tai koks tu žmogus?” – mes nuoširdžiai atsakome: “Nežinau. Visoks!”

Olegas Lapinas