Apie ką dažniausiai meluojama, kas didžiausi melagiai – vyrai ar moterys (o gal vaikai?), kuo baigiasi melas – ar jo kojos visuomet trumpos, o gal pasitaiko ir su ilgomis? Ar melas padeda gyvenime, ar viską galutinai sugadina?     

Meluoti yra smagu. Pagal smagumą melavimas užima tryliktą vietą tarp nusičiaudėjimo ir pieštuko graužimo. Tiesa, kai kurie specialistai nukelia melavimą į penkioliktą vietą – tada jis pagal malonumą lenkia nosies krapštymą, bet nusileidžia pieštuko graužimui. Profesionalai iškelia melavimą aukščiau meilės. Paaugliai melavimą nuleidžia į priešpaskutinę vietą, o politikai šio žodžio iš vis nemėgsta. Keista, kodėl?

Kodėl smagu meluoti, kalbėti galima ilgai. Matyt, todėl, kad meluodami mes valdome nepaklusnų ir stiprų pasaulį savo kalbos pagalba. Mes magiškai pasikėsiname į dalykų tvarką ir tuo metu jaučiamės visagaliai, laisvi ir galintys daryti ką nori su tuo pasauliu. Pavadinai juoda baltu – štai, pasirodo, kaip paprasta! O kai dar mumis tiki – tai iš vis smagumėlis – vadinasi, mes galime ir žmones valdyti! Šalin paplitusią nuomonę, kad meluojama iš baimės – iš baimės, bet ir iš malonumo!

Meluoti, tiesa, kažkiek ir baisu, nes tai yra baudžiamas dalykas. Tačiau mūsų tuo neišgąsdinsi, nes mes pripratome, kad už malonumus visuomet ateina bausmė. Už persivalgymą – pykina, už seksą – pastojama, už seksą su prezervatyvu – malonumą mažina. Už išlaidavimą – pinigų trūksta, o už melavimą – demaskuoja ir gėdina. Tiesa, jei tu juokauji ir juokauji per kokią nors balandžio pirmąją tai bausmės nebūna. Vieną kartą metuose nebūna. Atvirkščiai, žmonės labai juokiasi ir būna patenkinti. Matėte, kaip būna patenkinti žmonės, kuriuos VRS kamera filmuoja? Žinote, kodėl jie būna tokie patenkinti? Teisingai, todėl, kad juos filmuoja. Pasirodo, tai buvo ne patyčia, ne pažeminimas, o netgi atvirkščiai, tiesiog toks išdūrimas. Šis faktas kažkaip palengvina įtampą ir sukelia juoką, truputį nervinį, bet juoką.

Tačiau jei meluojama ne juokais, tada bausmė būna negailestinga. Pereiname prie sukčių, prie momento, kai jie demaskuojami, žinoma. Geriausiu atveju juos sugėdina, Ostapus Benderius primuša, o kartais ir užveda baudžiamąją bylą už sukčiavimą. Todėl kai kurias atvejais meluoti – tai savotiška ekstremali sporto šaka. Meluoji, jaudiniesi ir nereikia nei iš lėktuvo su slidėmis šokti, nei burnoje spiritą uždeginėti. Liežuvis įsijaudrinus pats ima judėti, o degina neprasčiau už spiritą. Ar melavimas svaigina? Taip, melavimas sukelia ne šiaip svaigulį, o savotišką euforiją ir netgi polėkį. Įsijungia aukščiau minėti visagalybės mechanizmai ir meluojantysis, tiesiog negali sustoti. Jį neša nuostabi melavimo banga ir sustoti darosi vis sunkiau, nes pats pradedi savo melu tikėti. O tada ginti nuomonę, kuria įtikėjai, pasidaro garbės reikalas. Ir visagalybės jausmas tada nuveda į teismą – apskųsti tuos, kurie tave melavimu kaltina. Apskųsti ir nubausti! Už ką? Už tai, kad:

Sugadino malonumą meluoti;

Kad žinotų ateityje.

Bet ar visada melas atsiskleidžia? Klausimas įdomus. Galima atsakyti taip: visa tiesa niekada neatsiskleidžia.Jūs jūs kažkada kažką darėte, tai momentas jau praleistas ir neturint video kameros bei pasiklausymo „blakių“ atgaminti praeitį tiksliai mes nemokame. Mes visada kažkiek prikuriame, kai prisimename praeitį, todėl mažiausiai patikimi liūdniukai – tai teismo liudininkai. O daugiausiai patikimas liudininkas yra atgailaujantis nusikaltėlis. Kas įvyksta labai retai, todėl maksimalios tiesos akimirkos ir yra labai retos. Vadinasi, netgi tada, kada mes su palengvėjimu atsidustame: štai kokia jinai, tiesa! – mes atsikvepiame per anksti. Tiesa visuomet dialektiška, paradoksali ir besikeičianti. Čia dar neaišku, ar Žemė aplinkui saulę, ar saulė aplink Žemę sukasi. Ir taip, ir taip gali būti. Gal čia erdvės savybės tokios ir erdvė iš vis pastoviai į vamzdelį susisuka – kas visiems žmonėms paaiškės po kokių šimto metų, o „Visatos riešuto kevale“ autoriui – jau šiandien.

Tačiau grįžkime į šiandien. Šiandieną mes žinome, kad dauguma mūsų kažką tokio žino, bet slepia ir meluoja iš baimės. Kas daugiau slepia – vyrai ar moterys? Žinoma, kad vyras vengia meluoti kitam vyrui – negarbinga. Tačiau vyrai neretai meluoja ir vyrams, o ypač moterims dėl savo amžino siekimo pakelti savo vertę. O tai kyla iš giliau – iš fundamentalaus vyriško nesaugumo, neužtikrintumo ir lytinės identifikacijos formavimosi raidos ypatumų… bet čia jau per daug painu ir sudėtinga. Prisimikime, kad vyrai daugiau už moteris visko bijo, todėl ir meluoja dažniau – iš baimės. „Eisi su vaikais pasivaikščioti?“ – klausia žmona. „Aha“- atsako vyras iš baimės susikonfliktuoti. Meluoja, žaltys. Neis jis pasivaikščioti, nes taip jauku jam su šlepetėmis prie televizoriaus… Bet čia jis žodžiais meluoja. O būna dar melavimas poelgiais – iš vis labai dažnas vyrų gyvenime – eiti į mokyklą ir vaidinti, kad patinka, dirbti sode ir apsimesti, kad tau smagu, tarnauti kariuomenėje ir sakyti, kad taip ir turi būti, gerbti viršininką, o iš tikrųjų negerbti, galvoti, kaip čia senatvę užtikrinus, o kalbėti iš Seimo tribūnos apie žmonių rūpesčius…

Moterys panašiu dažniu meluoja, tik kitaip, nes yra smalsios ir mažiau už vyrus pasaulio bijo. Baimė pas moteris neretai eina šalia smalsumo ir vienas į kitą perauga. Moterys nebijo, o nepasitiki savimi – jos tarsi „maivosi“ prieš pavojų: „oi, man neišeis“, tačiau tai ne baimė. Tai – savo aktyvumo vengimas, abejonės, ar išeis, o kartais – koketavimas silpnumu. Jei moteris nuoširdžiau domisi tuo, kas ten vyksta už lango, tegul tai vyrams ir atrodo pavojinga, ji lengvabūdiškai eina į patį įvykių centrą. O jei reikia ką gelbėti ar už teisybę kovoti – moterys eina krūtine į pavojų ir nieko nebijo. Todėl ir meluoti iš baimės moterims tenka rečiau, nei vyrams. Tačiau mes čia kalbame apie poelgių nuoširdumą. Moters žodžiai gali būti labai prieštaringi, tačiau poelgiai nemeluoja. Jei jau moteris kur eina, tai greičiausiai ją ten traukia. Nesutinkate? Žinoma, nesutinkate! Jūs pažįstate milijonus moterų, kurios tuokiasi iš apskaičiavimo ir baimės, kuriuos bijo viršininkų ir žygiuoja Pekino gatvėmis skanduodamos partijos lyderio vardą. Tiesa. Tačiau ką tai rodo? Melavimą? Ne. Moterims būtų labai sunku eiti prieš savo jausmus. Tam,kad moterys neitų prieš savo jausmus ir prieš savo trauką, moterys turi tokį mechanizmą – tapti nepaprastai ištikimom, iki egzaltuoto fanatizmo kam nors – žmogui ar idėjai – atsiduoti. Tada ir jausmai pakinta, ir moterys nemeluoja – jos nuoširdžiai ir giliai įtikina save, kad taip ir reikia… Kol neateina joms metas atskirti, kur – tavo tiesa, o kur – to, kam tu buvai atsidavusi. Ir tada jau atsipainiojus moterys pasielgia labai nuosekliai ir ryžtingai.

Na o kaip su vaikais?

Maži vaikai meluoja rečiau, nei suaugę, nes tai būtų per didelis smūgis pasaulio tvarkai. Tačiau darželinio amžiaus viduryje ir ypač mokykloje vaikai išmoksta meluoti. Kai kas tampa melavimo čempionu. Dauguma vaikų meluoja saikingai, kai reikia kailį gelbėti. Juokauti ir „išdūrinėti“ aplinkinius pamėgsta tie paaugliai, kuriems labai gerai seksis estradoje ir ateityje – kai reiks draugams bei pažįstamiems nuotaiką kelti. Juos net mokytojos pastebi, „klasės juokdariais“ nepagarbiai tik kažkaip pavadindamos.  Tarsi kelti visiems nuotaiką nebūtų kilnus ir geras uždavinys. Nežinau, kaip jums, o man atrodo – žmonės todėl ir išgyveno kelis tūkstančius ledynmečio ir tris tūkstančius civilizacijos metų, kad juokėsi iš visko – ir iš savęs, ir ledynmečio, ir iš civilizacijos. Tegul tame juoke ir kažkiek melo dalyvavo.  Nes svarbiau juk išgyventi šalčius ir civilizaciją, o nuo juoko viduje būna šilta ir smagu. Tai – toks lauželis vidinis, kuris papildo lauželį išorinį. Tegul tik jo liepsna niekad neužgęsta. Ne, be juokų…

Olegas Lapinas