Štai žmogus mėgsta pakalbėti. Pakalbėti jam nereiškia konstruktyviai kažką išsiaiškinti. Jam patinka pats procesas, kalbėti jis gali apie bet ką ir neribotą laiką.

O kitas žmogus mėgsta konstruktyvius pokalbius. Jis nori, kad kiekvienos kalbos pabaigoje būtų aišku, kam kalbėjome.

Įsivaizduokime šiuos žmones kartu. Pirmas sakys: „Na štai, radau įdomų filmą reklamoje… Nežinai, apie ką? Gal nueiname?“ Kitas iš karto įtemptu mobilizuotu tonu: „Tai dabar tu jau nori į kiną? Palauk, mes gi tarėmės eiti pasivaikščioti?“ Primas atsiliepia: „Tai ką, negalima pakeisti nuomonės?“ Antras: „Tai kokia tuomet iš vis prasmė kalbėtis, jei viskas taip keičiasi?“ Pirmas: „Atrodo, tau šiandien bloga nuotaika?“ Antras: „Mano nuotaika sugenda, kai tu staigiai viską pakeiti. Tu suveli visą dienotvarkę. Aš gal visą dieną kitaip esu suplanavęs“.

Matote, į procesą orientuotas žmogus nesivargina pakeisti proceso kryptį. Jį galima sulyginti su miške bėgančių upeliu: jei reikia, jei lyja, upelis gali pakeisti kryptį: na koks skirtumas, ar bėgti iš kairės anos pušies, ar iš dešinės ano kelmo?

O štai į rezultatą orientuotas žmogus – tarsi kanalas betonuotomis sienomis – jam pakeisti kryptį – reiškia rimtas statybas su sąmata, projektu, terminais ir sunkių rekonstrukcijos darbų atlikimu.

Į procesą orientuoti žmonės dažnai sako, kad procesas jiems patinka labiau, nei rezultatas. Po rezultato atsiranda savotiška tuštuma, nuobodulys. Ir jie ima ieškoti naujų procesų. Suradę jie sako: „Mane pagavo“, „Mane veža“. Jie vertina tokius dalykus kaip meilę, dėmesį, seksualumą, malonumą, pasitikėjimą, bendravimą.

Į rezultatą orientuoti žmonės dažniausiai sako, kad prasidėjus procesui jie įtemptai laukia, kada jis pasibaigs. Pasibaigus jie atsipalaiduoja ir atsidusę sako: „Pagaliau!“ Jų džiaugsmas – tai atlikto darbo džiaugsmas plius prasmingai praleisto laiko jausmas. „Jei diena praėjo, tai turi praeiti ne veltui!“, – sako jie. Jie vertina tokius dalykus: punktualumas, tvarkingumas, mandagumas, pasiekimus.

Vaikystėje į procesą orientuoti žmonės dažniausiai mėgsta ne visas, o tik kurią nors vieną pamoką: „Eidavau iš proto dėl poezijos“; „Visą dieną galėčiau žaisti futbolą“; „Po kelis kartus perskaitydavau tą pačią knygą“.

O į rezultatą orientuoti žmonės vaikystėje siekdavo tam tikrų etapų: „Greičiau išmokti pamokas – ir tuomet gali skaityti knygą“, arba „Pašėrei gyvulius – gali eiti išsimaudyti“. Neverta manyti, kad tokius žmones kuria aplinka: tam pačiame kaime toje pačioje šeimoje augęs vienas vaikas pasakys: „Galėdavau visą dieną važinėti su traktoriumi“, o kitas: „Kol nesuardavau lauko, nenusiramindavau“.

Intymiame gyvenime skirtumai tarp šių pažiūrų ypač ryškūs. „Kur tu skubi?“ – klausia į procesą orientuotas žmogus. „Ar tu ką nors patyrei?“ – susirūpinęs klausia kitas.

Jei pasaulis susidarytų tik iš procesų mėgėjų, jis, ko gero, būtų labai malonus: panašus į didelį Rojaus sodą. Jame nebūtų daug technologinių stebuklų ir, galbūt, netgi nebūtų greitkelių. Būtų nemažai neužbaigtų dalykų, tačiau juos po truputį užbaiginėtų gamta ir evoliucija. Šiukšlės po truputį virstų trąšomis. Kaip sakė vienas seržantas: „Ilgai nesiprausus purvas pats atkritinėja sluoksniais“. Tačiau tame pasaulyje viešpatautų mėgavimosi kultas.

Jei pasaulį sudarytų tik rezultatų mėgėjai, jis, ko gero būtų žymiai labiau švarus, tvarkingas, kompiuterizuotas ir betonuotas, nei dabar. Jame vyktų labai konstruktyvūs pokalbiai, o meilės santykiai regztųsi pagal kokį nors psichologinį modelį: kam gaišti laiką su tais, kurie tau netinka? Čia viešpatautų pasiekimų kultas. Šiukšlių iš vis nebūtų, nes neliktų nieko, kas nebūtų valgoma.

Na, o kadangi mūsų psichikoje šie du procesai kartais dera…

„Šaunu buvo su tavimi pasėdėti, bet šiandien man reikia pabaigti diplominį“ – atsidusta moteris ir ruošiasi eiti iš svečių namo.

„Žinau, kad ketvirtis eina į galą, tačiau jei aš nenuvažiuosi pas ją – tai susirgsiu“ – atsidusta vadovas ir išjungia “laptopą”.

Ir kadangi mūsų pasaulyje žmonės draugauja vieni su kitais…

„Štai tu pas mane vis ateini. O man diplominį reikia rašyti. Tai pasakyk tiesiai, ko tau iš manęs reikia?“ – klausia moteris.

„O gal man tiesiog malonu į tave žiūrėti? O gal man atsibodo į laptopą žiūrėti?“ – šypsosi vadovas…

Ir staiga pasidaro neaišku – kas čia siekia proceso, kas rezultato? Tiesiog viskas susijungia ir už pasekmes jie nebeatsako.

Olegas Lapinas