Meilė lyg ir neturėtų priklausyti nuo lyties. Juk prisipažindami meile, laukdami meilės ir priekaištaudami, kad nemyli, vyrai ir moteris turi omenyje tą patį. Ar ne tą patį?

Štai paklauskime vyro, ar jis gyvenime yra ką nors mylėjęs. Taip – užtikrintai atsakys jis. Ir, pridurs, iki šiol myliu tokią vieną moterį. Moterys dėl to labai į tokius vyrų žodžius rimtai reaguoja. Su pagarba. Tonas juk užtikrintas. O moters paklauskime – atsakys atsargiau. Patikslins: turite omenyje vaikiškus įsimylėjimus/ susižavėjimus? Na, atsakys labai tokiu atsargiu tonu, buvo man trečioje klasėje vienas  berniukas patikęs. Bet aš nesakyčiau, kad tai buvo meilė.

Kodėl moteris taip atsargiai kalba, o vyras taip užtikrintai? Juk tarsi moteris turėtų labiau jausmuose gaudytis, nei vyras?

Taip, tačiau būtent dėl to moteris ir neduoda aiškaus atsakymo, kad atranda savyje daugiau jausmo niuansų. Jos atsargumas kyla ne dėl nesusigaudymo, o būtent dėl jausmų niuansų gausos. O vyro užtikrintas atsakymas „myliu” kaip tik ir reiškia ne susigaudymą, o tik padidintą pasitikėjimą savimi. Taip sugedus kompiuteriui diletantas užtikrintu tonu sako: „reikia maitinimą keisti”. O štai specialistas kalba atsargiau: „atidarysime dėžę, pažiūrėsime”.

O ką turi omenyje vyras, kai sako: „myliu”? Jis turi omenyje tokį nelabai niuansuotą, bendrą tokį jausmą, į kurį gali įeiti:

Jaučiu, kad galiu dėl jos mirti;

Jaučiu, kad galiu su ja gyventi;

Man svaigsta galva nuo jos trumpo sijono, kvepalų ir melodingo balso;

Aš jaučiuosi šalia jos saugiai kaip vaikystėje šalia mamos;

Aš jaučiu jai tėvišką norą padėti, gelbėti ir globoti;

Ir netgi…

Man norisi ją traukti už kasų ir gnaibyti jai užpakalį;

Jaučiu jai begalinį dėkingumą už tai, kad padarė mane žmogumi.

Ir kitokius dalykus jaučia vyras, tačiau nelabai aiškiai suvokia, kad jaučia būtent juos. „Myliu”- sako – „Atstok”.

Bet kodėl moteris, sakydama „myliu”, susigaudydama niuansuose, vis dėlto taip kankinamai lėtai juda sprendimuose į priekį?  Moteriai su jos atsargiu ir detaliu supratimu tarsi būtų lengviau apsispręsti, ką ir kaip ji myli?

Ir emocinė išraiška jos didesnė, ir dažnos kalbos su draugėmis nuolat padeda jai gauti savo jausmų atspindžius? Tad kam tas begalinis moteriškas noras aptarti, išsiaiškinti, ir galų gale taip ir likti neužtikrintai dėl savo meilės?

Vienas dalykas – žinoti, kitas dalykas – leisti sau. Įsivaizduokime, kad priėjote kryžkelę. Ir jūs iš užrašo sužinote, kad punkte „a” jūs gaunate turtą, bet prarandate sveikatą. Punkte „b”- gaunate sveikatą, bet prarandate pinigus. O punkte „c” gaunate meilę, bet prarandate ir sveikatą ir pinigus. Kažkas panašaus vyksta, kai moteris atranda savyje daug jausmų. Vienam vyrui ji jaučia pagarbą, kitas ją traukia, trečias tiesiog jai įdomus. Jei vyriškai nesigaudyti šiuose jausmuose, tai tarsi prieiti prie šios kryžkelės aklam. Ir dėl to nekvaršinti sau galvos, kur pasukti. Visur gerai. Todėl vyrai, optimistiški dėl aklumo dažnai ir „pameta galvą dėl moters”, ir tik vėliau su pasipiktinimu pasako: „na ir įklimpau”. Moterys irgi sako: „įklimpau iki ausų”, tik labiau sąmoningai, jau iš anksto labiau už vyrą suvokusios, ką praras. Todėl jų žingsniai meilėje – ne aklumo rezultatas, o kankinantis pasirinkimas. Kurio būtina dalis – atsižadėjimas.

Vyras pasako:  „gyvenkime kartu”, moteris ilgai dvejoja ir atsidususi sako „na gerai, gyvenkime. Bet ar tu tikrai to nori?”.

Jūs galite pastebėti, kad ne visada taip būna moterims, bet ir vyrams, nes tai tik schema. Tačiau net ir turint omenyje, kad tai tik schema, negalima ignoruoti vieno fakto. Būtent, moterys, netgi nelabai suvokiančios, ką jos jaučia, niekad negaili pastangų susivokti.  Būtent moterys yra dažniausios psichologijos, meditacijos ir parapsichologijos seansų, seminarų ir grupių dalyvės. Vyrai mieliau žiūri sporto varžybas, nei gilinasi į savo jausmus. Nebent jų jausmuose atsirastų gili duobė, kurios neįmanoma nepastebėti.

Kaip bebūtų keista, vyrui kartais naudinga pabūti depresijoje. Patirti nusivylimą. Susidaužyti širdį. Taip, tada jis tampa ligoniu, ir vienas britų mokslininkas net siūlo įvesti tokią diagnozę „meilės liga”. Liga lyg ir nemalonus dalykas, lyg dėl jos kartais norisi žudytis. Tačiau ji verčia vyrą susigaudyti savo jausmuose. Nes kai kurios ligos labai reikalingos mums dėl imuniteto. Dėl to ir skiepija mus nuo daugelio ligų nuo mažens iki su brendimo.  Kad nesusirgtumėm rimtesnėm ligom.

Meilėje rimtesnė liga – apatija, nesugebėjimas jausti. Jei jūs pagalvotumėt, ką pasirinktumėt:

Rizikingą aistrą ar nuobodų pasitenkinimą visam gyvenimui;

Galimybę kvėpuoti grynu pavasario oru be komunalinių patogumų ar užtikrintą bekvapio kondicionieriaus užimą?

Negalėjimas jausti nei meilės, nei neapykantos – labai dažnas paskutinių metų žmonių nusiskundimas. Jį galima įvairiai aiškinti, tačiau svarbu yra ne tik priežastys, bet ir alternatyva. Alternatyva – gyvas emocinis gyvenimas. O jis prasideda nuo neabejingumo. Nuo pusiausvyros sutrikimo.  Nuo kažkokio jausminio šuoro link kito žmogaus.

Vyrui pajausti tai – dažniausiai šventė. Kritinio amžiaus tarpsnio vyras įsimyli su atsikvėpimu. Kritinio amžiaus tarpsnio moteris – su tragedijos atspalviu. Kodėl tokia diskriminacija? Dėl privilegijos daugiau gaudytis savo jausmuose ir dėl to rinktis ne aklai.

Kas jaučiasi labiau atsakingas įvykus elektros tinklo avarijai – elektrikas ar mėgėjas?

Tik tai, kad kažkas jaučiasi atsakingas, jokiu būdu nereiškia kaltinimo. Priešingai, kadangi elektrikus ir kompiuterių specialistus pas mus jų amato moko, o mylėti nemoko, tad atsakomybė save suprasti gulasi ant visų žmonių pečių. Senas akmuo su užrašu „pažink patį save” buvo skirtas ne šamanams, ne žyniams, o visiems genties nariams.
Ir jei vyrai savo jausmuose gaudytis nesiekia, tad už tai jie turi atsakyti visa kaina vis tiek. Tik meilės srityje vyriška atsakomybė dažniausiai prasideda vėliau. Nors ir atrodo, kad berniukai nuo darželio perdėm savimi užtikrinti, o mergaitės – jautrios ir depresyvios.
Jau pradžioje vyrai lieka atsilikėliai meilėje, ir tada moterys patiria pirmą revanšą.
Ji jau šešiolikos išmoko gundyti, o jis vis dar trisdešimtmetis  žiopliukas su moterimis;
Ji septyneriais metais anksčiu už jį suprato, kad tai bus neilgam, o jis ruošėsi gyvenimui kartu iki mirties;
Jis keletą metų mėtosi tarp žmonos ir meilužės, abejoms žada apsispręsti, o ji jau per pusmetį pasirinko, su kuo gyvens.
Ir pabaigai – vienas perspėjimas.
Kaip jūs pastebėjote, komercinė reklama daro iš meilės tokią standartinių raudonų  širdučių mugę. Kai kas patiki, kad meilė – tai tokia rožinių pūtų vonia iš žurnalo blizgančiu viršeliu, kurioje smagu mėgautis. Apskritai mus įpratino prie šių žodžio „mėgautis” ir „malonumas”. Tarsi tai ir yra laimė – mėgautis gyvenimo malonumais.
Meile yra daugiau nei malonumas, ir ja neįmanoma mėgautis ilgai, jei tik nesergi psichine liga – meilės paranoja. Tai kai esi įsitikinęs/usi, jog tave myli Madona ar dainininkas Maiklas Džeksonas. Tada tai ilgam.

Meilė – tai leidimas savo sielai būti gyvai. Už šią galimybę iš mūsų prašo ne pinigų, ne nuolatinio skausmo, netgi ne  pasiaukojimo. Iš mūsų laukia leidimo sau prisipažinti, ką jauti, ir leidimo sau jausti ir neapykantą, ir liūdesį, ir meilę.  O ką mes ten jausime, kada jausime ir kam jausime – uždavinėti šiuos klausimus, žinoma,  galima. Bet atsakymo mums neduoda. Nei vyrams, nei moterims. Nei psichologijos specialistams.