Mokykloje tu atradai, kad berniukas, rašantis tau meilės raštelį, mato tave nepaprastai gražia ir gera. O tėvai prieš tau stojant į universitetą davė suprasti: tu ne tik esi graži ir gera, bet dar ir daug pasieksi… Tuomet tu tik atsidusai. Tu dar nežinojai, kad visa tai – gėlytės. Priekyje tavęs laukia dar vyras, kuris tave idealizuos. Ir nė vienas.

Susitikdama su savo pirmu vaikinu, tu pastebėjai, kad jaunuoliai labai savotiškai žiūri į moteris. Tu turi būti nepriekaištinga: ne per daug laisvo elgesio, bet seksuali, ne per daug įkyri, bet ir ne „lyginimo lenta“. Tu turi gerai atrodyti, bet ne tiek, kad keltumei kitų vyrų susidomėjimą. Pavyzdžiui, jam patinka tavo kojos, tačiau tavo sijonas neturi būti per trumpas, nes tuomet į tavo kojas žiopso praeiviai vyrai. Taip pat jam nepatinka, jei tu ilgai užsibūni pas drauges, nors tavo ilgas sėdėjimas namuose jį irgi erzina: „įsivaizdavau, kad tu esi aktyvi ir bendraujanti“.

Tu išteki. Dabar  vyras pageidautų, kad būtumei šeimyniška, atsakytum už tvarką, maistą ir vaikus. Tačiau tuomet jis gali pastebėti, kad tu „visai savimi nesirūpini“. Jei tu kaip tik savimi rūpiniesi, jis atsidūsta: „aš taip pasiilgau šilto naminio maisto“.

Lovoje dar sudėtingiau. Jei tu atsiguli ir pasyviai lauki, kad jis ką nors darytų, tai jam atrodo, kad tu frigidiška: „o aš maniau, kad tu laisvesnė sekse“– sako jis. Jei tu užguli jį raitelės pozoje ir imi šėlti, jis susiraukia ir išsigąsta: „maniau, kad tu kuklesnė“ – murma jis.

Galų gale tu supranti, jog vyro psichikoje egzistuoja tik du variantai, arba moteris kekšė, arba – šventa mergelė. Kekšės patrauklios, bet jokiu būdu netinka jam į drauges. Jo draugė turi būti šventa. Tačiau jai galima papriekaištauti dėl šaltumo lovoje. O seksualiai moteriai galima papriekaištauti dėl „pasileidimo“.

Štai tuomet į galvą tau ateina paaiškinimas. Tu suvoki, kad vyrai ne šiaip idealizuoja moteris. Iškeldamas moterį į pjedestalą vyras padaro slaptą strateginį ėjimą. Jis ruošia dirvą būsimam tavęs nuveržimui nuo pjedestalo!

Jei vyras neidealizuotų moters, jis tikrai to padaryti negalėtų. Na štai mes atsukame laikrodį atgal ir grįžtame į pirmus pasimatymus. Jis sako tau: „tu esi visiškai kitokia, nei visos moterys, jos visos – kekšės. O tu mane patraukei savo nekaltumu“. Žinoma, tau norisi tiesiog pritarti tiems žodžiams. Nes tave iškelia iš kitų, tau malonu, tu tirpsti nuo savo ypatingumo. Tu net patikti, kad tokia esi. Kaip tikėdavai:

• Tėveliu, kad visos mergaitės – mažos, gražios, tvarkingos fėjos;
• Mokytoja, kad mergaitės – gražiai rašančios ir gerai besimokančios mokinės;
• Tėvais, kad merginos paskirtis – būti rimta daug siekiančia studente;
• Jaunuoliais, kad esi ypatingai gera, tyra ir mylinti.

Žinoma, kad mylimojo žodžiams tu tiesiog negali nepritarti. Juolab tu nenori paleisti šio jaunuolio iš savo rankų.

Tačiau pagalvok, kad šie žodžiai – tik preliudija sekančiam pjesės aktui. Tame akte vyras su pasibjaurėjimu sakys: „pasirodo, tu esi tokia pat, kaip visos!“ Ir patvirtins savo žodžius piktu aktu – ar durimis trenks, ar antausį duos, ar iš namų išeis. Nes tu ilgai užtrukai ir dar buvai pastebėta pietaujant su bendradarbiu.

Tai ką, jei tu užbėgtumei už akių idealizavimui? Ką, jei tu iš anksto priimtumei, jog nepaisant tėvelio, mokytojo, tėvų, jaunuolių norų, fantazijų ir lūkesčių, tu esi visokia? Taip, tavyje šalia visų aukščiau išvardytų personažų gyvena ir:

• Purvina netvarkinga padauža;
• Seksuali ragana;
• Pikta „sterva“;
• Pamaiva, melagė ir liežuvautoja!

Ir štai tuomet, jei tu pati sau pripažįsti tai ir priimi tai savyje, tau tiesiog natūraliai išeis pasakyti vyrams, kurie tave idealizuoja:

• Taip, aš galiu būti gera mergaite;
• Taip, aš moku būti pavyzdinga, tvarkinga ir švari;
• Taip, aš pasistengsiu gerai mokytis universitete ir daug pasiekti;
• Taip, aš moku būti ištikima, dorovinga ir tyra.

Tačiau perspėju: aš moku būti ir visai priešinga!

Ir tuomet tegul jis išsižioja. Ir tegul bando suklijuoti savo galvoje kekšės ir šventos mergelės paveikslus į vieną. Tau neturi tai rūpėti. Nes tu būsi tai padariusi iki jo. Kuo anksčiau, tuo geriau.

Olegas Lapinas