Lapino SkryniaLapino Skrynia
Menu

  • Apie programą
  • Straipsnių skrynia
  • Webinarai
  • Apie mus

KODĖL VAIKAI TOKIE NEDĖKINGI?

KODĖL VAIKAI TOKIE NEDĖKINGI?Skaitymo laikas: 5 minutės psichologinės higienos

Ne, tu gali suprasti, kodėl kai kurios moterys nenori turėti vaikų. Anksčiau tu jas smerkdavai, nes visuomet svajodavai apie vaiką. Dabar vaikams nuo trylikos iki dvidešimties. Ir tu pastebi, kad jie visai nesiruošia būti tau dėkingi. O juk tu tiek daug jiems davei!

Kad ir kokie būtų vaikai, anksčiau ar vėliau jiems tenka palikti motinos namus. Ir tai yra tik nedidelė dalis šios neteisybės.

Moterys, atsiduodančios savo vaikams ir sulaukusios jų paauglystės, galėtų dar ir dar kartą perskaityti graikų mitą apie Demetrą ir Persefonę. Demetra (mūsų Žeimenos atitikmuo) buvo atsakinga už viską, ką augina žemė. Kartu ji buvo nepaprastai atsidavusi savo dukrai. Persefonė nerūpestingai žaidė gėlių laukuose, kol staiga išsipildė jos tėvo Dzeuso sąmokslas! Merginos tėvas pasielgė žiauriai. Jis aiškiai nekentė Demetros ir smogė jai į pačią jautriausią vietą. Dzeuso prikalbėtas požemių valdovas Hadas pagrobė jauną merginą, išprievartavo ją ir nutempęs į mirusiųjų karalystę padarė savo žmona. Demetra taip sielvartavo, kad žemėje įsiviešpatavo amžina žiema. Šiuolaikine kalba kalbant, motinai išsivystė depresija, susijusi su vaiko išėjimu iš namų. Nepaprastomis pastangomis Persefonei pavyko išrūpinti teisę grįžti pas motiną, tačiau per savo aplaidumą ji suvalgė vyro duotų granato sėklų. Dabar kiekvieną rudenį ji buvo priversta grįžti atgal į požemį. Ir tik atėjus pavasariui ji vėl grįžta pas motiną. Ta proga Demetrai praeina depresija, o žemė pasipuošia gėlėmis ir žaluma, atskrenda ir čiulba paukščiai, dirva tampa derlinga.

Kaip matote, graikai puikiai suvokdavo tą sielvartą, kurį atsidavusi motina patiria netekusi vaiko. Netgi jei tas vaikas išteka už valdovo. O bet kuri šiuolaikinė moteris puikiai supranta Demetros jausmus, kai vaikai išeina ir kai vėl sugrįžta. Tačiau kaip suprasti vaikus, kurie dar neišėjo iš tėvų namų, tačiau elgiasi labai atstumiančiai? Galima suprasti, kai vaikai nemėgsta savo tėvo – prisiminkime Dzeusą. Ir negali jie jo mėgti, jeigu jis retai būna namuose, geria, mušasi, terorizuoja. Taip pat natūralu, jei motina yra pasileidusi egoistė, praleidžianti visą laiką sugėrovų ir meilužių draugijoje. Tačiau tu – ne tokia. Tu nemiegodavai prie jų lovos, kai jie sirgdavo ar verkdavo. Tu ruošdavai su jais ir už juos namų darbus. Tu apipirkdavai juos mokyklai ir naujam sezonui, kad jie nesijaustų prastesni už kitus. Prisipažink: tu netgi atsisakei meilužės ir žmonos vaidmens vardan motinystės. Galbūt, tavo vyras pasijuto kiek atstumtas, tačiau argi nebūtų šaunu, jei jis tiesiog pasidžiaugtų tėvyste?

Tačiau iš tikrųjų tavęs nestebina vyras. Visi jie, tie vyrai, tokie. Jeigu tu būtumei nuoširdi sau pačiai, tai atrastumei, kad jau seniai pasirinkai Demetros kelią. Tau labiau reikėjo vaiko, nei vyro. Ir vyras buvo tik vaiko tėvas, o po to tapo išstumtas iš šeimos. Tačiau štai dabar tavo paauglys sūnus su tavimi nekalba ir tik užtrenkia duris, kad galėtų pradėti daugiavalandinę sesiją prie kompiuterio. Tavo paauglė dukra  kalba su tavimi suirzusiu tonu, o kartais atrodo, kad ji nekenčia tavęs. Kai tu nedrąsiai pastebi, jog ji grįžta namo su kvapeliu, ji atšauna, kad pati žino, ką jai daryti. Kai ji ilgai negrįžta namo iš vakarėlio, ji atmeta tavo telefono skambučius. Tu nemiegi naktimis, laukdama, kol ji atrakins duris. Už ką tau visa tai? Argi nenatūraliau būtų, jei paaugę vaikai nuolat gerbtų ir dėkotų tau, atsidavusiai motinai? Ir mokėtų tuo, kuo sugeba: šypsena, padėka, geru elgesiu, pagalba buityje?

Taip būtų, jei vaikai būtų ne vaikai, o draugai, bičiuliai, pažįstami. Tuomet už gerą žmonės apmoka geru, o už bloga – blogu. Kalba eina apie paprastus dalykus: pinigus, daiktą, paskolą, gerą žodį, dėmesį, užuojautą, draugišką palaikymą, linksmą anekdotą. Čia galioja proporcingų mainų dėsnis. Ir čia veikia tas paslaptingas burtas: nori, kad pasaulis taptų tau dosnus, padėkok mintyse visiems, kas tau grasina ar kurių tu nemėgsti, nusiųsk jiems mintyse po dovaną. Ir pamatysi, kas bus. Tačiau su vaikais yra kitaip dėl vienos priežasties: tu ir tavo vyras padovanojote jiems gyvybę. Ir tuo pastatėte juos į neišsprendžiamą situaciją.

Įsivaizduokite, kokia tai didelė dovana – gyvybė! Kuo vaikai gali už ją atsidėkoti? Juk vaikai negali savo tėvams suteikti gyvybės. Taigi, jie neišvengiamai tampa didžiuliais tėvų skolininkais. Atsikratyti šios skolos jie niekaip negali, tačiau gali sumažinti skolos jausmą. Jie gali pasielgti tik taip, kaip tėvų suteikiama dovana būtų sumenkinta. Kadangi šios skolos suma kaip tik padidėja paauglystėje, šiame amžiuje paaugliai ima menkinti tėvus.

Taigi, paauglys negalėdamas suteikti tau proporcingos dovanos už gyvybę priverstas menkinti tave ir viską, ką tu jam duodi:

  • Jis menkina tavo žinias ir sako, kas tu nesupranti dabartinio jaunimo;
  • Jis menkina tavo rūpestį ir neatsako į telefono skambučius;
  • Jis menkina tavo pasaulėžiūrą ir elgiasi visai priešingai tavo vertybėms;
  • Jis menkina tavo maistą ir nevalgo jo;
  • Ir jis daro visa tai tol, kol pats netampa tėčiu ar mama.

Štai tuomet ir paaiškėja paslaptis, ką daryti vaikams su dovana, gauta iš tėvų. Pasirodo, jie gali ją atiduoti savo vaikams. Štai kuomet jų akyse tėvai darosi vėl protingi, vėl sukalbami. Ir atvyksta jie pas juos į namus kaip laukiami svečiai. Kaip Persefonė pas savo motiną Demetrą. Nes jos skola jau būna atiduota – atiduota jos vaikams. Geresnio būdo atsiskaityti su savo tėvais vaikai neturi. Apie tai yra sena istorija.

Vieną kartą miške kilo gaisras. Ir senas varnas ėmė ant nugaros po vieną nešti į saugią upės pusę savo vaikus. Skrisdamas virš upės jis paklausė pirmo vaiko: „Ar man pasenus ir kilus gaisrui, gelbėsi tu mane?„ – „Žinoma, tėti“, – atsakė dėkingas sūnus. Ir numetė tėvas jį į upę. Nešdamas antrą paklausė: “Ar gelbėsi tu mane kilus gaisrui, kai užaugsi?“ – „Taip,“ – atsakė jo vaikas, ir numetė jį tėvas žemyn. Nešdamas trečią paklausė: “Ar gelbėsi tu mane, jei tau užaugus kiltų gaisras?“ Ir įsivaizduokite, trečias sūnus buvo nedėkingas ir atsakė: „Ne, tėti. Negelbėsiu aš tavęs! Nes tuo metu nešiu aš savo vaikučius į saugią vietą“. Štai šį vaiką tėvas ir pernešė į kitą krantą. Nedėkingą.

Olegas Lapinas

Patiko straipsnis? Gali pasidalinti su draugais:
367
Pasidalinimai
DalintisPrenumeruoti straipsnius
Užsiprenumeruokite lietuvių psichoterapeuto Olego Lapino parengtus straipsnius psichologinės sveikatos temomis, tobulėkite, lavėkite ir pajuskite gyvenimo pilnatvę. Norėdami, kad "psichologiniai dantų šepetukai" pasiektų Jūsų pašto dėžutę įveskite savo el. pašto adresą:


    7 savaitės iki gyvenimo pilnatvės. Sužinok daugiau apie Lapino skrynios programą:

    Apie Lapino skrynią

    Share this post

    Susiję įrašai

    blank

    2023-02-06

    KOKIA JŪSŲ SANTYKIŲ BUHALTERIJA?

    Mes įpratome prie piniginių atsiskaitymų. Mes mokame už žemę, vandenį, ugnį ir elektrą. Už visas gamtos stichijas. Tik kad už oro stichiją dar nemokame. Tačiau ar...

    Skaityti straipsnį
    blank

    2023-01-27

    AR LEIDI SAU BŪTI LAIMINGA?

    Tu gyveni pagal formulę „beveik“. Tau beveik pasisekė gerai baigti mokyklą, tačiau vieno balo pritrūko ir tu neįstojai, kur norėjai. Tu beveik gavai gerą pažymį per...

    Skaityti straipsnį
    blank

    2023-01-22

    AR PILDOSI MŪSŲ SVAJONĖS?

    Nei kiek tos svajonės nesipildo! – kategoriškai taria realistiški žmonės. Ir priduria, kad svajoti neverta, kad viltis – kvailių  motina, kad kaip pasiklosi, taip ir...

    Skaityti straipsnį

    Naujausi įrašai:

    • KOKIA JŪSŲ SANTYKIŲ BUHALTERIJA?

    • AR LEIDI SAU BŪTI LAIMINGA?

    • AR PILDOSI MŪSŲ SVAJONĖS?

    • APIE SANTUOKOS KRIZES

    • AR VYRAI KURTI IR AKLI

    Tags

    #laimė #ego #pastovusisAŠ #laisvalaikis #pirkimas #įprotis #meilė #santykiai #emocijos #moteris #vyras #melas #vaikystė #saviugda Emocijos Jausmai Nerimas

    Mes gyvename kokybiškiau, kai patiriame mažiau bereikalingo nerimo:

    Apie programą

    Prenumeruokite Lapino skrynios straipsnius ir naujienas:

    Skaitykite lietuvių psichoterapeuto Olego Lapino parengtus straipsnius psichologinės sveikatos temomis, tobulėkite, lavėkite ir pajuskite gyvenimo pilnatvę.


      © 2015 - 2018 Lapino Skrynia, Visos teisės saugomos.

      Siekiant pagerinti naršymo kokybę, šiame puslapyje yra naudojami slapukai. Toliau naršydami Jūs sutinkate su slapukų naudojimu. Sutinku
      Privacy & Cookies Policy

      Privacy Overview

      This website uses cookies to improve your experience while you navigate through the website. Out of these, the cookies that are categorized as necessary are stored on your browser as they are essential for the working of basic functionalities of the website. We also use third-party cookies that help us analyze and understand how you use this website. These cookies will be stored in your browser only with your consent. You also have the option to opt-out of these cookies. But opting out of some of these cookies may affect your browsing experience.
      Necessary
      Always Enabled
      Necessary cookies are absolutely essential for the website to function properly. This category only includes cookies that ensures basic functionalities and security features of the website. These cookies do not store any personal information.
      Non-necessary
      Any cookies that may not be particularly necessary for the website to function and is used specifically to collect user personal data via analytics, ads, other embedded contents are termed as non-necessary cookies. It is mandatory to procure user consent prior to running these cookies on your website.
      SAVE & ACCEPT