Kad ir kokie būtų vaikai, anksčiau ar vėliau jiems tenka palikti motinos namus. Ir tai yra tik nedidelė dalis šios neteisybės.

Moterys, atsiduodančios savo vaikams ir sulaukusios jų paauglystės, galėtų dar ir dar kartą perskaityti graikų mitą apie Demetrą ir Persefonę. Demetra (mūsų Žeimenos atitikmuo) buvo atsakinga už viską, ką augina žemė. Kartu ji buvo nepaprastai atsidavusi savo dukrai. Persefonė nerūpestingai žaidė gėlių laukuose, kol staiga išsipildė jos tėvo Dzeuso sąmokslas! Merginos tėvas pasielgė žiauriai. Jis aiškiai nekentė Demetros ir smogė jai į pačią jautriausią vietą. Dzeuso prikalbėtas požemių valdovas Hadas pagrobė jauną merginą, išprievartavo ją ir nutempęs į mirusiųjų karalystę padarė savo žmona. Demetra taip sielvartavo, kad žemėje įsiviešpatavo amžina žiema. Šiuolaikine kalba kalbant, motinai išsivystė depresija, susijusi su vaiko išėjimu iš namų. Nepaprastomis pastangomis Persefonei pavyko išrūpinti teisę grįžti pas motiną, tačiau per savo aplaidumą ji suvalgė vyro duotų granato sėklų. Dabar kiekvieną rudenį ji buvo priversta grįžti atgal į požemį. Ir tik atėjus pavasariui ji vėl grįžta pas motiną. Ta proga Demetrai praeina depresija, o žemė pasipuošia gėlėmis ir žaluma, atskrenda ir čiulba paukščiai, dirva tampa derlinga.

Kaip matote, graikai puikiai suvokdavo tą sielvartą, kurį atsidavusi motina patiria netekusi vaiko. Netgi jei tas vaikas išteka už valdovo. O bet kuri šiuolaikinė moteris puikiai supranta Demetros jausmus, kai vaikai išeina ir kai vėl sugrįžta. Tačiau kaip suprasti vaikus, kurie dar neišėjo iš tėvų namų, tačiau elgiasi labai atstumiančiai? Galima suprasti, kai vaikai nemėgsta savo tėvo – prisiminkime Dzeusą. Ir negali jie jo mėgti, jeigu jis retai būna namuose, geria, mušasi, terorizuoja. Taip pat natūralu, jei motina yra pasileidusi egoistė, praleidžianti visą laiką sugėrovų ir meilužių draugijoje. Tačiau tu – ne tokia. Tu nemiegodavai prie jų lovos, kai jie sirgdavo ar verkdavo. Tu ruošdavai su jais ir už juos namų darbus. Tu apipirkdavai juos mokyklai ir naujam sezonui, kad jie nesijaustų prastesni už kitus. Prisipažink: tu netgi atsisakei meilužės ir žmonos vaidmens vardan motinystės. Galbūt, tavo vyras pasijuto kiek atstumtas, tačiau argi nebūtų šaunu, jei jis tiesiog pasidžiaugtų tėvyste?

Tačiau iš tikrųjų tavęs nestebina vyras. Visi jie, tie vyrai, tokie. Jeigu tu būtumei nuoširdi sau pačiai, tai atrastumei, kad jau seniai pasirinkai Demetros kelią. Tau labiau reikėjo vaiko, nei vyro. Ir vyras buvo tik vaiko tėvas, o po to tapo išstumtas iš šeimos. Tačiau štai dabar tavo paauglys sūnus su tavimi nekalba ir tik užtrenkia duris, kad galėtų pradėti daugiavalandinę sesiją prie kompiuterio. Tavo paauglė dukra  kalba su tavimi suirzusiu tonu, o kartais atrodo, kad ji nekenčia tavęs. Kai tu nedrąsiai pastebi, jog ji grįžta namo su kvapeliu, ji atšauna, kad pati žino, ką jai daryti. Kai ji ilgai negrįžta namo iš vakarėlio, ji atmeta tavo telefono skambučius. Tu nemiegi naktimis, laukdama, kol ji atrakins duris. Už ką tau visa tai? Argi nenatūraliau būtų, jei paaugę vaikai nuolat gerbtų ir dėkotų tau, atsidavusiai motinai? Ir mokėtų tuo, kuo sugeba: šypsena, padėka, geru elgesiu, pagalba buityje?

Taip būtų, jei vaikai būtų ne vaikai, o draugai, bičiuliai, pažįstami. Tuomet už gerą žmonės apmoka geru, o už bloga – blogu. Kalba eina apie paprastus dalykus: pinigus, daiktą, paskolą, gerą žodį, dėmesį, užuojautą, draugišką palaikymą, linksmą anekdotą. Čia galioja proporcingų mainų dėsnis. Ir čia veikia tas paslaptingas burtas: nori, kad pasaulis taptų tau dosnus, padėkok mintyse visiems, kas tau grasina ar kurių tu nemėgsti, nusiųsk jiems mintyse po dovaną. Ir pamatysi, kas bus. Tačiau su vaikais yra kitaip dėl vienos priežasties: tu ir tavo vyras padovanojote jiems gyvybę. Ir tuo pastatėte juos į neišsprendžiamą situaciją.

Įsivaizduokite, kokia tai didelė dovana – gyvybė! Kuo vaikai gali už ją atsidėkoti? Juk vaikai negali savo tėvams suteikti gyvybės. Taigi, jie neišvengiamai tampa didžiuliais tėvų skolininkais. Atsikratyti šios skolos jie niekaip negali, tačiau gali sumažinti skolos jausmą. Jie gali pasielgti tik taip, kaip tėvų suteikiama dovana būtų sumenkinta. Kadangi šios skolos suma kaip tik padidėja paauglystėje, šiame amžiuje paaugliai ima menkinti tėvus.

Taigi, paauglys negalėdamas suteikti tau proporcingos dovanos už gyvybę priverstas menkinti tave ir viską, ką tu jam duodi:

• Jis menkina tavo žinias ir sako, kas tu nesupranti dabartinio jaunimo;
• Jis menkina tavo rūpestį ir neatsako į telefono skambučius;
• Jis menkina tavo pasaulėžiūrą ir elgiasi visai priešingai tavo vertybėms;
• Jis menkina tavo maistą ir nevalgo jo;
• Ir jis daro visa tai tol, kol pats netampa tėčiu ar mama.

Štai tuomet ir paaiškėja paslaptis, ką daryti vaikams su dovana, gauta iš tėvų. Pasirodo, jie gali ją atiduoti savo vaikams. Štai kuomet jų akyse tėvai darosi vėl protingi, vėl sukalbami. Ir atvyksta jie pas juos į namus kaip laukiami svečiai. Kaip Persefonė pas savo motiną Demetrą. Nes jos skola jau būna atiduota – atiduota jos vaikams. Geresnio būdo atsiskaityti su savo tėvais vaikai neturi. Apie tai yra sena istorija.

Vieną kartą miške kilo gaisras. Ir senas varnas ėmė ant nugaros po vieną nešti į saugią upės pusę savo vaikus. Skrisdamas virš upės jis paklausė pirmo vaiko: „Ar man pasenus ir kilus gaisrui, gelbėsi tu mane?„ – „Žinoma, tėti“, – atsakė dėkingas sūnus. Ir numetė tėvas jį į upę. Nešdamas antrą paklausė: “Ar gelbėsi tu mane kilus gaisrui, kai užaugsi?“ – „Taip,“ – atsakė jo vaikas, ir numetė jį tėvas žemyn. Nešdamas trečią paklausė: “Ar gelbėsi tu mane, jei tau užaugus kiltų gaisras?“ Ir įsivaizduokite, trečias sūnus buvo nedėkingas ir atsakė: „Ne, tėti. Negelbėsiu aš tavęs! Nes tuo metu nešiu aš savo vaikučius į saugią vietą“. Štai šį vaiką tėvas ir pernešė į kitą krantą. Nedėkingą.

Olegas Lapinas