Šis darbas yra labai svarbus.
Sielvartas padeda persitvarkyti pasaulio vaizdui. Adaptuotis praradimuose. Susitaikyti su tuo, kas neišvengiama. Išgyvento sielvarto dėka atsiranda galimybė paleisti tai, kas ne tavo. Ir priimti tai, ko nesinori priimti. Pavyzdžiui, išgyventi ir paleisti meilę be atsako. Arba priimti tą faktą, kad kūnas sensta. Sulėtėjimas, prisipildymas, apmirimas ir transformacija.

Mūsų laikais sielvartas – visai nemadinga. Ypatingai dėl to, kad yra paplitusi visuotinė idėja, kad šiuolaikinėmis sąlygomis galima viską pakeisti, pataisyti ir nuvertinti. Ir kalba eina ne tiktai apie daiktus, bet ir apie žmones. Kartą šešiolikmečio berniuko laidotuvėse aš girdėjau adresuotą mirusiojo tėvams patarimą „kuo greičiau ką nors pagimdyti“. Tarsi ir logiška, bet kažkaip šiurpiai skamba. Pakeisti vieną vaiką kitu „kuo greičiau“.

Sielvarto nuvertinimas labai paplitęs. Ir jis neleidžia daugeliui asmenybių subręsti. Tie, kurie negali išgyventi savojo sielvarto, dažniausiai negali pakelti ir svetimo. Taigi, dėl to ir siūlo pašnekovui „pamiršti“, „atsipalaiduoti“, „susirasti kitą“ arba „susiimti į rankas“. Tokius patarimus paprastai duoda tie, kieno asmenybė, kaip negilus indas, negali sutalpinti ne tik kito žmogaus jausmų, bet ir savųjų.

Baimė patirti sielvartą ir noras kaip galima greičiau ką nors su tuo padaryti yra suprantami, nes išgyventi jį nėra malonu. Bet jei neišmoksime to daryti, galime įklimpti sielvarte ilgam. Ir netgi gauti iš to antrinę naudą. Pradėti manipuliuoti aplinkiniais.

Prisiminkime, kad sielvartas, netgi labai stiprus, turi pabaigą. Ir tie vaisiai, kuriuos atneša sielvarto išgyvenimas, yra to verti. Tai suteikia gyvenimui gylio, praplečia mūsų supratimą ir sustiprina mus. Ir visa tai, kas mus neramino, praėjus skausmui, daugiau mūsų nebevargina. Apie tai primena tik vaikiškos fotografijos ir šviesus liūdesys. Ir tai atveria galimybes suartėti su kitais žmonėmis ir drauge su jais išgyventi visa tai, kas vyksta.

Vertė Dalia Lapinienė, autorė Aglaja Datešidzė.