Argi žmogaus nepuošia tai, kad jis skiriasi nuo gyvūno? Argi ne protas, kalba, sąžinė, estetika, humoro jausmas – nėra skiriamieji žmogaus bruožai?

Yra, tačiau iš to visiškai neseka, kad savo „žvėrišką“ prigimtį mes turime išdidžiai paminti ir pasakyti: “aš to savyje neturiu“. Arba: “aš gal ir turiu, bet sėkmingai pažabojau“. Atrodo, viskas, ko reikia žmogui tai stiprinti kontrolę. Iš tiesų šis posakis skamba kaip pagyrūniškumas. Labai artimas melui, nes pasakyti „aš pažabojau gyvulį savyje“ būtų tas pats, kaip pasakyti „aš išjungiau savo kvėpavimą ir labai tuo didžiuojuosi“.

Deja, stipri kontrolė ne tik nepadeda kažką „pažaboti“, bet kaip tik ir sukelia netikėtus žiaurumo bei seksualinės agresijos proveržius. Serijiniai žudikai – neemocingi ir labai ramiai atrodantys žmonės. Niekas taip nelinksta į iškrypeliškas fantazijas, kaip seksualiai represuotas žmogus. Ir vis dėlto iš to nereikia daryti išvados „leiskime sau būti žiauriais ir iškrypusiais“. Leiskime sau būti sveikais. Ir išsiaiškinkime sąvokas.

Tikriausiai, dauguma žmonių išgirdę žodį „sužvėrėti“ įsivaizduoja nesuvaldomą įniršį ar nežabojamą seksualinę aistrą. Arti šio žodžio stovi žodis “gyvulys“, kuris panaudotas žmogaus apibūdinimui yra keiksmažodis. Neaišku, dėl ko žmonės taip skriaudžia nekaltus gyvūnus. Vargu ar karvės, ožkos ar avys elgiasi labai niekingai. Ir visai nebūdingas gyvūnams nei įniršis, nei „nežabotos aistros“. Gyvūnai atlieka lytinius santykius mechaniškai ir jokios aistros požymių nerodo. Daro jie tai rujos metu, t.y. kur kas rečiau, nei žmogus – išskyrus virusus ar triušius. Kad iššauktumėte gyvūno įniršį reikia labai sadistiškai ir ilgai jį kankinti ar varžyti. Tarkime, bandyti jėga sukišti į maišą. Ir tai jis greičiausiai naudotų savo nagus bei iltis, o ne jaustų įniršį. Plėšrūnai medžiodami grobį rodo ne daugiau įniršio, nei mes, kramtydami makaronus. Taigi, stiprios emocijos, tokios, kokias mes siejame su žodžiu „ji / jis virto žvėrimi“ yra žmogiškos ir tiktai žmogiškos.

Taigi mes iš tikrųjų smerkiame stiprių emocijų išraiškas, dėl to ir sugalvojome žmogų menkinantį apibūdinimą: „tu – gyvulys, vadinasi, nevertas vadintis žmogumi“. Iš esmės mes tokiu būdu norime įgelti žmogui, taikydami į jo žmogišką orumą. Pasakyti „gyvulys tu“- būtų tas pats, kaip pasakyti: “tu menkas“, ir palikime tai. O štai su žodžiu „žvėris“ yra kitaip.

Dažniausiai šis žodis vartojamas su tam tikru susižavėjimo atspalviu: „mašina dirba kaip žvėris“. Sako taip ir apie daug dirbusį žmogų: “šiandien pavargau ir išalkau kaip žvėris“. Arba sakome: „ji – žvėris lovoje“. Taip pat sakome „jis narsiai kovėsi su priešu, kaip žvėris“. Jei mes lyginame žmogų su žvėrimi siekdami jį pagirti, vadinasi, tame, ką mes pavadiname, yra kažkas labai vertingo. Ir mes visi žinome, kas – energija, veržlumas, spontaniškumas, atvirumas. Mus žavi beatodairiškas veiksmas, kuriame nebelieka nei bailumo, nei menkadvasiškų pasiteisinimų. Mes galime pasakyti, kad tokiu atveju žmogus tampa vientisu, totaliu. Jis visiškai atsiduoda tam, ką daro. Ir jei tame, rodos, jis „praranda galvą“, tai nėra visa tiesa. Žmogus, „dirbantis kaip žvėris“ ar nepaprastai aistringai besimylintis lovoje – ne zombis ir ne psichinis ligonis. Su jo galva viskas tvarkoje. Jis tiesiog atsiduoda tam, ką daro, visas, pilnai. Jo galva veikia išvien su kūnu. Jis panaikina tą dvilypumą, kuris būdingas daugumai mūsų įprastinių veiksmų, apie kuriuos sakome: „dirba tingiai, atbulomis rankomis“, “mylisi mechaniškai“, „tempia gumą“. Kai kurie žmonės prieš pradėdami veikti tiesiog ilgai svarsto ir atidėlioja, o po to ieško pasiteisinimų, kodėl ko nors nepadarė. Taigi tuomet mes susidvejiname – viena proto dalis sako: „tau reiktų kai ką nuveikti“, o kita – „maldauju, tik ne dabar“. „Sužvėrėjimas“ reiškia ką kitą – žmogus nebėra suskilęs. Jis tampa vientisu – tokiu, kokiu tampa visi gyvūnai pasiruošę veiksmui. Pažiūrėkite, kaip naminė katė ar kitas plėšrūnas ruošiasi ilgam šuoliui, ruošiasi ne atskira proto dalimi, o visu kūnu ir visa siela. Jie tarsi „surenka“ save šuoliui. Taigi, iš žvėrių mes galime pasimokyti vientisumo. Ir jei Darvinas teisus, mūsų genetinėje prigimtyje yra kur kas daugiau žvėriškumo gerąja prasme, nei mes manome.

Paaiškėja tai mus stebinančių įvykių metu. Moteris, gelbėdama vaiką, staiga pakelia sunkvežimio priekį, bėgdamas nuo pavojaus žmogus peršoka dvimetrinę tvorą, įniršusi pensininkė kumštyje suspaudžia stiklinę iki smulkių skeveldrų. Aistringi sekso aktai, kuomet žmonės mylisi nesustodami, nepaisydami nei vietos, nei laiko – daugumos žmonių svajonė ar svaiginantis prisiminimas. Imtyninkus, boksininkus ir šiaip aukšto lygio sportininkus neretai apima „pikinis išgyvenimas“, kuomet, atrodo, kūnas ima veikti didžiausiu įmanomu pajėgumu, o sąmonė lieka labai aiški. Šiais atvejais mes ne prarandame protą, o pervedame savo sąmonę į ypatingą – visiško susitelkimo – būseną, artimą meditacijai ar religinei ekstazei. Iš kažkur atsiranda jėga, ištvermė ir tiksli intuicija. Norisi paklausti, kaip tikslingai susikelti tokią būseną?

Įprastinis ir visiškai neprognozuojamas kelias – vartoti svaigalus ar stimuliatorius. Dirbtinas jėgų pakėlimas nuo stiprios kavos, energetinio gėrimo, tirščios arbatos, amfetaminų ar dopingo – tai tik energijos pasiskolinimas iš išorinės medžiagos, kuomet skolą reikia gražinti su procentais, po kelių valandų ateina mieguistumas, apatija. O kartais vystosi nerimo priepuoliai, kliedesiai ir kiti nemalonūs dalykai. Ir priešingai posakiui „išgerk dėl žvalumo“, alkoholis apskritai laikomas “depresantu“, taigi, anksčiau ar vėliau sukelia depresiją. Akivaizdu, kad tai nėra tas pats, kaip „paganyti vidinį gyvulį“. Tai – saviapgaulė.

Psichoterapeutai seniai ieško metodų, kaip žmogui sveikais būdais prisijungti prie nuostabaus „žvėriškos“ energijos šaltinio savo viduje. Paaiškėja, kad tinkamiausias kelias į tai prasideda nuo laipsniško susipažinimo su savo kūniškais pojūčiais, giliais jausmais, potraukiais. Po truputį atsikratant baimės prarasti kontrolę, žmogus mokomas specialių pratimų dėka atpalaiduoti įprastinius, chroniškus raumeninius spazmus, nebijant reikšti tai, kas slypi už jų. Jis mokosi liudyti save, o ne kovoti su savimi. Ne visuomet, bet tai padidina „pikinių išgyvenimų“ dažnumą. Smurtas ir iškrypėliškos fantazijos tik retėja susipažįstant su „žvėrimi savyje“. Dėmesys savo kūnui, o ne bėgimas nuo jo į protą – štai pasitvirtinęs kelias, vedantis į mus tokius, kokiais mes buvome sukurti. O tuomet ne už kalnų ir vienybė – su visais tais gyvūnais, kurie tikriausiai niekuomet nesuprasdavo, kodėl mes laikome juos žemesniais, nors esame visi tos pačios Gyvybės apraiškos….

Olegas Lapinas