Štai jūs esate su savo sutuoktiniu ar draugu. O gal ruošiatės tuoktis. Pirmomis dienomis jūs gyvenate tarsi būtumėte viena siela: ir filmai jums vienodi patinka, ir muzika, ir seksualiniai skoniai panašūs. Apie tai, kas jus skiria, jūs stengiatės negalvoti, o išrinktojo trūkumus kilniaširdiškai atleidžiate.
Ir štai po gero pusmečio ar metų paaiškėja, kad ir skoniai, ir pažiūros, ir kai kurie jūsų įpročiai skiriasi. O dar po metų šie skirtumai kelia jums sudirgimą. Po dešimtmečio siūtina. Ir svarbiausia štai kas: jūs nė kartą aiškinote jam, kad jis nesielgtų taip, kaip jums nepatinka. O jis neklauso! Ne, kartais jis paklauso, tačiau daro tai su tokia veido išraiška, tarsi darytų jums didelę malonę. O kalba juk eina apie elementarius dalykus:
- Kad buityje jis elgtųsi panašiai, kaip jūsų mama / tėtis, bet nesielgtų panašiai, kaip jūsų tėtis / mama;
- Kad jis tvarkytų namus taip ir tuomet, kai reikia, o ne taip ir ne tuomet, kaip jam šauna į galvą;
- Kad jis elgtųsi su svečiais gražiai, o ne taip, kaip jam atrodo gražu;
- Kad jis darytų „tai“ lovoje ne todėl, kad jūs paprašėte, o pats, savo iniciatyva, nes jūsų geidžia;
- Kad jis neleistų jums pamiršti savo pranašumo intelekto ar santykių srityje, tačiau neverstų jūsų jaustis kalta dėl jūsų pranašumo;
- Ir aibė kitų, ne mažiau elementarių dalykų…
Ir štai kada visų šių reikalavimų (jūsų draugo akimis labai prieštaringų ir painių) jis eilinį kartą neįvykdo, į jūsų sąmonę ima skverbtis baisus įtarimas, kad draugas jūsų nemyli. O kartu su šia mintimi į galvą kartais ateina kita mintis, kad tai jūsų kaltė. Štai tarp dviejų šių būsenų: priekaištų jam ir kaltinimų sau – jūs ir blaškotės.
Problema tokiu atveju skamba štai taip: iki kokios ribos reikia nusileisti jūsų išrinktajam, pritarti jam ir toleruoti tai, kas jums nepatinka? Ar ne geriau pasakyti jam tiesą, t.y. atverti jam akis į jo trūkumus? O jei taip, ar nesuardys tai santykių? Juk ne veltui sakoma, kad santuoka – tai kompromisų menas… Ir štai kompromisų nesigauna. Greičiausiai taip yra todėl, kad tu atsiduri prieš nelengvą dilemą.
Įsivaizduokime, kad ir santykiuose, ir gyvendami su savimi žmonės nuolat kažką išeikvoja, tačiau ir suremontuoja. Ir santykius, ir save, jie nuolat stato. Ir tam jie naudoja klijus, tačiau jų kiekis ribotas: arba tu klijuoji santykius, arba save, t.y. savigarbą.
Kai šiuos „klijus“ panaudoji santykiams, turi jų pasiimti iš savigarbos. Tuomet tu nusileidi, t.y. pritari dalykams, kurių nepalaikai: jo neteisingam elgimuisi buityje, nemandagumui, nejautrumui tavo seksualiniams poreikiams, bandymams jus „nusodinti“ ir manipuliacijoms. Tu apsimeti, kad su viskuo sutinki, o jei neapsimeti, tai bent nekeli triukšmo, nekonfliktuoji ir „praryji“ suirzimą bei menkumo jausmą vardan „gražių santykių“. Šiuo atveju tavo savigarba po truputį nyksta, nes tu eikvoji jai skirtus „klijus“ ryšiui palaikyti, užtat tau atrodo, jog šis ryšys tvirtėja. „Santuoka išsilaikė tik dėl jos angeliškos kantrybės“ – taip kalbėjo apie vieną tavo tetą… Beatodairiška ir pakanti meilė nustelbia teisingumą.
Kai šiuos „klijus“ tu imi naudoti sau, tavo savigarba tvirtėja. Tu aiškiai įvardiji, kad jis elgiasi netvarkingai, nurodai jam ir priežastis, kodėl jis taip elgiasi (jo tėvo pavyzdys, jo netikęs auklėjimas ir t.t.), tu tiesiai šviesiai pasakai jam, ko jis nesupranta apie priešingą lytį ir aiškiai parodai jam, kur jis klysta, bandydamas suabejoti tavo pranašumu toje ar kitoje srityje. Toks atvirumas sustiprina tavo savigarbą. Tačiau imdama „klijus“ iš santykių, tu susilauki jo nepatenkinto atsako: jis užsigauna, nutyla, išeina iš namų, nutraukia pokalbį ar vengia su tavimi kalbėtis. Arba jūs dažniau susibarate, nes į kiekvieną tavo objektyvią pastabą jis reaguoja ginybiškai, nuneigdamas arba kaltindamas tave. Galų gale tu supranti, kad laimėdama teisingumą tu prarandi meilę.
Greičiausiai tu nenaudoji abiejų taktikų iš karto: nestiprini meilės savigarbos sąskaita ir nestiprini savigarbos meilės sąskaita. Tu turi savo stilių: arba esi „taikdarė“, užglaistanti aštrius kampus, arba „erelis“, rėžiantis tiesą į akis. Todėl persiorientuoti tau nėra lengva. Todėl tu tik deklaruoji, kad „pačiai reikia pasikeisti“, tačiau iš tiesų lauki, kad pasikeis tavo draugas.
O jis siekia to paties. Jūs nejudate į priekį: „klijų“ atsargos sparčiai nyksta, nes jūs nepildote vienas kito. O savigarbai palaikyti reikiamo atitolimo jūs negalite sau leisti, nes esate prisirišę vienas prie kito.
Jei situacija yra būtent tokia, galbūt jums vertėtų pagalvoti apie kitokią „klijų“ rūšį.
Tai yra tokia stebuklinga medžiaga, kuri sujungia savigarbą su santykiais. Ši medžiaga turi kelis komponentus:
- Žaidimą;
- Humoro jausmą;
- Laisvę būti su žmogumi padaugintą iš laisvės nebūti su juo;
- Santykių pilnatvę, t.y. mokėjimą eiti iki galo, išsisakant viską, ką jauti, tik su mokėjimu priimti viską iki galo, t.y. išklausant viską, ką tau pasakys jis.
Kaip matai, tai yra elementarūs dalykai. Apie kuriuos nei aš, nei tu nieko pasakyti negali. Visi žino, kas yra žaidimas, tačiau paaiškinti, kas tai yra, galėjo nebent vienas žaidimų teoretikas – Džonas Nešas, kuris, deja, susirgo šizofrenija ir tapo filmo „Stebuklingas Protas“ herojumi. Apie laisvę ir pilnatvę galima tik pasvajoti, nes tam reikia atsikratyti daug sąlygotumų.
Todėl susitarkime taip: į kiekvieną neišsprendžiamą santykių problemą įneškime šių „klijų“ negalvodami, kaip tai darome. Taip, intuityviai, kaip tai darytų vaikai išėję į kiemą pažaisti „šeimą“. Štai ir žaiskime konfliktus: su humoru, laisvai, totaliai. Laikydamiesi saugumo taisyklių ir pagal galimybę papildydami konfliktus poilsio pertraukėlėmis, kurių metu tiesiog mylėkime save ir vienas kitą.
Olegas Lapinas