Pamenate, kaip jūs gyvenote be mobiliųjų?

Išeina jūsų artimas žmogus pasivaikščioti. Ir jūs jo laukiate. Nes pasitikite. O jei išvažiavo – laukiate tarpmiestinio skambučio. Jei norės atsėdėjęs eilę tarpmiestinių pasikalbėjimų punkte jums skambinti. Ir svarbiausia – visiems tai atrodė normalu!

Štai tėvai perka savo trečiokui sūnui mobilų telefoną. Kam? Kad atžala džiaugtųsi? Anaiptol. Tėvai daro tai tam, kad bet kokiu metu sužinotų, kur yra jų vaikas. Tai yra, kad mažiau dėl jo jaudintųsi, kad netektų fantazuoti apie visokias galimas nelaimes. Mokytojai keikiasi, kad per pamokas mokiniai su telefonais žaidžia? Pusė bėdos. Vaikai ir taip dažnokai nedėmesingi. Bet štai mobilus telefonas po truputį tampa kontrolės priemonė. Ir ne tik kontrolės.

Pasirodo, ši priemonė jūsų vaikui dabar sukelia naujų, ikimobilioje eroje nebuvusių išgyvenimų, ir jis sako:

• Be mobilaus jaučiuosi nejaukiai;
• Įtemptoje situacijoje išsitraukiu mobilų ir žaidžiu su juo;
• Pavydžiu pamatęs, kad draugas turi “kietesnį “ telefoną;

O tėvams įgijus mobilųjį ryšį atsiranda savų konfliktų ir nerimo :

• Kodėl tu neatsakinėjai į mano skambučius?!!!
• Aš tau parašiau dvidešimt SMS, kur tu buvai dingęs?
• Netikiu, kad telefonas išsikrovė, tu tyčia buvai jį išjungęs!

Šitie pokalbiai, be jokios abejonės, išduoda, kad santykiuose tarp tėvų ir vaikų atsirado nauja kontrolės, pasididžiavimo ir valdymo priemonė. Susilpnėjus kontrolei kyla nerimas. Nes pasitikėti, o ne valdyti ir ne kontroliuoti pavyksta toli gražu ne visiems. Ir beveik niekam nepatinka būti kontroliuojamam. Kad ir kaip jūs įtikinėtų, kad tai tik emocinis prisirišimas. Na ir kas? Nenoriu būti pririštas!

Štai darbiniai skambučiai. Žmogus ilsisi gamtoje, kur siekia atsiriboti nuo miesto. Ir štai – skambutis: ”Laba diena… Atsiprašau, kad sekmadienį skambinu, bet turiu tokį klausimą…”

O štai vakare jūsų telefonas supypsi: jums ateina reklaminė žinutė apie naują koncertą su nuostabiu didžėjumi. Jūs keikiatės…

Kas tai, jei ne įsiveržimas į svetimą asmeninę erdvę? Kas galėjo tiek sau leisti prieš kokį penkiolika metų? Nėra žmogaus ir nėra. Išvažiavo. O dabar – prašau: užsigeidei kito – skambini ar rašai jam žinutę. Asmeninė erdvė tapo “skylėta”, pažeidžiama. Tu tapai prieinamas ne tik tiems, ir tuomet, kam ir kuomet nori būti prieinamas, bet ir visiems kitiems. Ir visuomet.

Jūs pasakysite: išsijunk mobilų telefoną

Taip, tačiau atkreipkite dėmesį, kad nemažai daliai žmonių tai labai sunku padaryti. Mobilus telefonas tapo kažkuo panašiu į alkoholį pažengusiam alkoholikui: išgėrus didelio malonumo nėra, tačiau negerti negali. Nemaža dalis žmonių jums patvirtins, kad daug kartų ruošiasi išjungti mobilų, tačiau kažkaip neišjungia. Netgi kino teatre, per atostogas arba priėmime pas gydytoją. Nes “maža kas, o jei kas paskambins?”. Tėvai nerimauja dėl paliktų namuose vaikų skambučių, verslininkai – dėl dalykinių partnerių pasiūlymų. O jeigu?

Šis “jeigu” išduoda mūsų išnaudotojišką požiūrį į pasaulį ir vienas kitą. Mes tapome panašūs į aukso karštinės apimtus amerikiečius: na nėra to aukso šiame upelyje, tačiau kaip čia viską mesi ir išeisi? O jeigu? Dėl  visą ko paliksime telefoną įjungtą – o jei koks reikalingas auksinis žmogus mums skambins?

Tiesa, pasaulis, žmonės ir apskritai gerybės anaiptol nepasidarė auksiniai. Mūsų vaikų, tėvų, verslo partnerių vertė anaiptol neišaugo. Mūsų SMS-ai anaiptol nepasidarė poetiškesni, todėl grožio pasaulyje negausėja. Gausėja tik labai pigių prastos kokybės moteriškų  užpakalių paveiksliukų ir – ak, koks menas! Ir čia galima išgirsti prieštaravimų: nepatinka – nesiųsk. Ir dar prideda: o kaip su meilės žinutėmis?

Galbūt, mobilieji palengvina meilės išraišką?

Atkreipkime dėmesį į tai, kad meilė – tai nėra tekstas ir nėra veiksmas. Meilė – tai kai kas daugiau: tai visas santykis su žmogumi. Kuriame yra ne tik “tu mano ir tik mano”, bet ir pagarba, ir pakantumas kitam žmogui. Ir jei SMS žinutėse jūs apipilate kitą asmenį savo epitetais: “brangusis, mylimasis, mielasis”, ar nėra tai savotiškas būdas nuraminti save ir pririšti kitą?

Gali būti, kad meilė kitam asmeniui kaip tik ir pasireiškia tuo, kad jūs gerbiate jo asmeninę erdvę, nesiveržiate į ją, kol jūsų nepaprašys? O jei tos pagarbos nėra, tai gal ir meilė jūsų tampa per daug agresyvi?

Taigi, palikti žmogų ramybėje, mylėti jį iš atstumo – tai irgi meilės menas.

Ne, kartais verta pabandyti išjungti mobilų telefoną. Pasieksite rekordą – kiek laiko iškęsite? Man kol kas pavyko trims dienoms. Pabandykite, ir pastebėsite, koks yra džiaugsmas, kai tu esi tik pats su savimi. Ir tai irgi dievo dovana….

autorius: Olegas Lapinas.