Kiekvienas gyvenimas gali būti pavaizduotas linija. Kartais ši linija kyla į viršų, kartais eina tiesiai. Ir, deja, pabaigoje ji neretai linksta žemyn. Mes galime su tuo nesutikti, galime net visomis išgalėmis tam priešintis. Tačiau karjera vargiai ar gali tapti nuolatiniu kopimu į viršų.
Iš karto atsiprašysiu, kad karjeros variantuose vyraus vyrai. Moterų karjeros niuansai – dalykas vis dar naujas, todėl tegul palaukia savo eilės ateityje. O vyriška karjera nėra svarbesnė, tiesiog kiek geriau žinoma…
Imkime kelis dažniausiai pasitaikančius karjeros variantus. Kodėl jie būna tokie, o ne kitokie – klausimas sudėtingas . Čia tau ir energetinis potencialas, ir tėvų įtaka, ir aplinkybės. Tačiau svarbiausia – žmogus realizuoja tai, kas jame yra. Savimi tampa.
Senovės Indijoje vyrui buvo numatomos tokios gyvenimo pakopos. Pirmoje – „brachmačarja“ – nuo vaikystės iki vedybų – jis yra mokinys. Antroje – „grihasthya“ – jis gyvena šeimyninį gyvenimą, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, rūpinasi buitimi. Trečioje – „vanaprasthya“ – po to, kai nuo jo atsiskiria vaikai, jis eina gyventi į mišką; ketvirtoje – „samnyasa“ – jis atsižada visų materialių dalykų ir ieško dvasios išsilaisvinimo. Visą tą laiką jis, žinoma, atlieka ir savo profesines ir žmogiškas pareigas. Siekdamas būti drąsus, nuoširdus, ištikimas, tikintis, save valdantis ir taikus. Plačiai žinoma gruzinų trijulė: pastatyk namą, pasodink medį, išaugink sūnų. Pas mus kriterijai kiek kitokie. Pirmiausia, jie apima ne tik vyrus, bet ir moteris. Iš abiejų lyčių reikalaujama, tarkime, kad apie keturiasdešimt metų tu turėtumei išsilavinimą, butą, sodybą, profesiją, geras pajamas, mašiną . Kai kas – „yuppi“- to reikalauja iš savęs dar iki trisdešimties. Turėti šeimą? Nebūtinai, jis iš vis gali jos neturėti. To nereikalaujama. Geri pinigai svarbiau. Reikalavimas moteriai turėti šeimą gerokai nusilpo. Gali turėti vaiką, jei tu vaikus mėgsti. Vyrą turėti nebūtina. Gali turėti draugą, tarkime, visai nebloga – Briuselyje kur nors Euro Sąjungoje dirbantį užsienietį. Gali būti ir verslininkas. Svarbiausia –„kad jis negriautų tavęs kaip asmenybės“.
Kaip vyrai ir moterys gyvena šių reikalavimų lauke?
- Štai iš pirmo žvilgsnio nuolat kylanti inžinieriaus kreivė. Mokykloje šis žmogus buvo, žinoma, pirmūnas. Jis gal ir aukso medaliu mokyklą baigė. Po to – universitete pasižymėjo studentų mokslinėje draugijoje. Gavo diplomą, toliau – neblogą darbą, daktarinę disertaciją apsiginė. Darbe – stambioje gamykloje – gavo paaukštinimą. Kreivė pasiekė viršūnę, toliau atėjo nauji laikai. Jo darbas neberentabilu tapo, gamykla beveik užsidarė. Ką darys mūsų sėkmingas mokslų daktaras? Nuo šio taško jis gali peršokti į kitas kreives arba likti toje pačioje, tik likus senoje ji neišvengiamai eis žemyn. Jis taps įpykusiu ir senus nuopelnus prisimenančiu piliečiu, nuolat jaučiančiu skriaudą ir niekaip nesutinkančiu su leidimusi žemyn. Nevykėlio pabaiga su sėkminga pradžia. Tarp kitko, taip baigė gyvenimą Džakomo Kazanova. Ne inžinierinės karjeros, žinoma, meistras.
Tačiau ką jei mūsų inžinierius atėjus sunkiems laikams peršoktų į kitą kreivę – tarkime, į verslą? Žiūrėkite: jo kreivė neina žemyn. Su keliais draugais jis ima užsidirbti perpardavinėdamas mašinas ir kuria savo verslą. Po kelerių metų jis keičia verslą – pasikeitė rinka. Dar po kelerių jis prasimuša į sėkmingų verslininkų tarpą. Pažįstama karjera? Taip. Ir Lietuvos garsių verslininkų, ir gerai žinomo rusų verslininko Boriso Berezovskio kelias į viršūnę buvo panašus.
Tačiau, kai kada netgi labai sėkmingi oligarchai turi problemų. Tarkime, su valdžia nesutaria ar su konkurentais. Juos iš šalies ištremia, į kalėjimą pasodina ar netgi fiziškai pašalina. Ar mes galime laikyti juos nenusisekusiais? Ne. Jeigu jie ir žūsta, tai kaip sename kare – žūsta balne. „Netikėta mirtis sprogus automobiliui nutraukė garsaus … gyvenimą. Visas miestas susirinko palydėti…“.
O jei nežūsta? Tuomet jie nepastebimai pereina į kitokias – senstančių turtuolių kategoriją. Su sveikatos kreive jie keliauja ten, kur duota gamtos – koreguodami leidimąsi sportu, sveika gyvensena ir dvasiniais ieškojimais.
- Visai nieko gero nežadanti kreivė. Asociali šeima, menkumo jausmas, trejetai senoje mokykloje. Tik štai stebuklas: prieš pat egzaminą staiga ima mokytis labai gerai. Jokiu aukso medaliu nekvepia. Pasirodo, gabus jis buvo, tik noro truko! Iš pradžių nieko neturi. Po to baigia aukštąją, irgi be stebuklų. Ir štai pasitaikius skylei rinkoje ją užuodžia ir kažkokiu stebuklingu būdu prasimuša į verslininkus… Kreivė nekilo nuo pradžių. Tarsi jis laukė momento, kada gi realizuosis jo gabumai. Savo žvaigždėtos valandos laukė! Jei tai verslininko gabumai – tampa verslininku. Jei ne – lieka versle vidutinioku, bet laukia progos realizuotis. Gal politika? Gal meru? Gal į Seimą? O gal į ministeriją? Čia tau ir draugai, ir įtaka. Iki pensijos užteks. Į oligarchus nesimuša. Pakovoja su kitais politikais, patenka į vieną kitą nedidelį skandalą. Geriausiu atveju tyliai išeina iš politikos sulaukęs garbaus amžiaus. Niekas nežino, kuo užsiima.
Kai imperatorius Diokletianas netikėtai pasišalino iš sostinės, senatoriai labai susirūpino. Jie rado imperatorių provincijoje vasarinėje viloje ravint daržą. „Imperatoriau, jūsų laukia imperija ir sostas!”- sušuko jie. „Baikite,- atsakė Diokletianas,- jei jūs pamatytumėte, kokius aš čia agurkus auginu – nekvaršintumėte man galvos šitais niekais“.
- Kreivė iš pradžių lyg ir daug žadėjo. Jis buvo gan gražus vaikinas mokykloje, populiarus, aukštas, netgi grojo ansamblyje. Kai kas jam pavydėdavo. Po mokyklos kažkaip vis pradėdavo mokytis, bet nesutardavo su dėstytojais ir mesdavo – ambicija trukdė. Vedė gražuolę. O ji jo negerbė. Užsigaudavo, užsidegdavo… Vieną kartą net į psichiatrinę pateko. Nenuostabu – gerti įprato ir po to teko gydytis. Dirba banko apsaugoje… Išsiskyrė, vėl vedė. Lyg jinai jį myli. Nors čia kreivę pavyko išlyginti…
Matote, nuo to, kaip prasideda mūsų karjera, ne visuomet gali prognozuoti, kaip ji pasibaigs. Todėl štai ką aš jums pasakysiu. Geriausia turėti atsargoje ne vieną, o kelias kreives: tarkime, profesinę, šeimyninę, hobi, sveikatos ir dvasinių ieškojimų. Tegul jos vis netoliese kur nors čiurlena. Nepasisekė su profesija – eikite palakstyti į mišką. Koją susilaužėte – skaitykite pasaulinį literatūros aukso fondą. Skaityti neina – eikite su vaikais į mišką. O kad ne žemyn judėtumėte, o aukštyn – tobulėkite. Kilometru daugiau vis praeikite. Viena gėle daugiau sutuoktinei padovanokite. Viena nuodėme daugiau atleisti išmokite. O dar geriau, jei nuo visų šių nesąmonių su karjera persijungsite į gyvenimą čia ir dabar. Žiūrėkite – taip protas jūsų staiga nustebs ir nustos jus varinėti visokiausiomis kreivėmis. Tačiau čia aš, žinoma, per daug. Judėkime, judėkime, karuselės dar negreit užsidaro….
Olegas Lapinas